Plėšrūno ir grobio sąveika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Plėšrūno ir grobio sąveika – biologinė sąveika, kurioje plėšrūs organizmai minta kitais organizmais – grobiu. Grobį plėšrūnai nužudo prieš ėsdami arba jis žūsta ėdamas. Tam tikra prasme grobiu galima laikyti ne tik gyvūnus, bet ir augalus ar grybus, kuriuos suėda gyvūnai. Dauguma plėšrūnų – gyvūnai, bet pasitaiko ir plėšrių augalų (pvz., saulašarė) ir grybų. Plėšrūniško mitimo reiškinys vadinamas plėšra arba plėšrūnyste. Plėšrūno ir aukos populiacijų santykių matematinis modelis tapatus parazitų ir šeimininkų santykių modeliui.

Parazitai nuo plėšrūnų skiriasi tuo, kad organizmai, kuriais minta parazitas, paprastai išgyvena, o saprotrofai minta jau negyvais kūnais, organizmų atliekomis, likučiais, puvenomis.

Plėšrūnų ekologinei grupei priklauso:

• tikrieji plėšrūnai – mintantys savo arba aukštesnio evoliucinio lygio organizmais (tai nėra griežtas biologinis apibūdinimas). Pvz., tokie plėšrūnai yra katės (minta kitais žinduoliais ir paukščiais), ereliai (minta žinduoliais), krokodilai (minta žinduoliais, paukščiais, ropliais), karališkoji kobra (minta kitomis gyvatėmis, graužikais), lydekos (minta kitomis žuvimis), boružės (minta amarais), saulašarės (minta vabzdžiais) ir t. t.
• plėšrūnai, mintantys žemesnio evoliucinio lygio gyvūnais. Pvz.: vabzdžialesiai paukščiai, žuvimis mintantys ruoniai, zooplanktonu mintančios žuvys.
• kartais plėšrūnams priskiriami augalėdžiai gyvūnai – mintantys augalais.