Pirkia – rytų aukštaičių ir dzūkų gyvenamasis namas, pagrindinis sodybos trobesys, rąstų sienomis, dvišlaičiu stogu (seniau stogas buvo keturšlaitis) su gonkelėmis prie pagrindinio įėjimo. Sudaro tokios pagrindinės patalpos: priemenė, pirkia, virtuvė, pirkaitė ir seklyčia (kamara). Dzūkų pirkių stogas – su čiukuru).

Pirkia, past. XIX a. II-oje pusėje, Utenos raj.
Pirkios vidus

Pirkios patalpa – svarbiausia gyvenamojo namo dalis. Joje gaminamas valgis, valgoma, atliekami įvairūs namų ūkio darbai. Pirkioje ir miegama. Asla dažniausiai plūkta moliu. Pirkoje būna keturi – penki langai. Vienas svarbiausių pirkios įrengimų yra krosnis, skirta valgiui virti, duonai kepti, taip pat ir kambariui apšildyti. Šeimyninėje pirkioje prie durų būdavo krosnis, šviesiausiame kampe – stalas ir 2 ilgi suolai, kai kada audimo staklės, priešingame – lova.

Istorija

redaguoti

Iš pradžių pirkios būdavo statomos dūminės, 2 dalių (šeimyninė pirkia ir priemenė), bet nuo XIX a. vid. įsigalėjo stačiakampio plano, 3–6 patalpų dvigalės pirkios, kurių vidus 2 skersinėmis sienomis padalytas į 3 dalis: šeimyninę pirkią, priemenę su kamara ir seklyčią. Didelių ūkių pirkios kryžminio plano – prie šono buvo pristatoma ūkinė šildoma pirkaitė daržovėms laikyti.

Puošyba

redaguoti

Aukštaičių pirkių statyboje aiškiai pabrėžiama simetrija. Langai pirkios fasaduose išdėstyti simetriškai. Pirkių svarbiausio fasado centrą ir pagrindinį įėjimą pabrėžia prieangiai. Langų rėmų, priekalčių ir langinių puošybiniai motyvai, jų spalvos daro pastatą raiškesnį. Aukštaitiškose pirkiose stogų plokštumos nėra dominuojančios. Jos paprastai užima pusę pastato aukščio. Pirkių išorės kompozicija lengvesnė (už trobą) savo proporcijomis, sienų plokštumos atviresnės ir labiau dominuojančios. Aukštaitiškame gyvenamajame name bei klėtyje gausiau dekoratyvinių elementų.[1]

Stogo lentų skydai puošiami langeliais, vėtrungėmis, lėkiais. Sienas puošia langų antlangės ir palangės (būdinga plokščiojo kiaurapjūvio ornamentai), langinės, tapytos augaliniais raštais arba dažytos 2 spalvomis. XX a. pradžioje prie pirkių pagrindinių fasadų pradėta statyti puošnius įstiklintus prieangius (gonkeles); pirkios tradiciniai bruožai pradėjo nykti.[2]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Lietuvių liaudies menas. Architektūra. Vilnius, 1957. 1 t. p. 7-12; Gimbutas J. Lietuvos kaimo trobesių puošmenys. Vilnius, 2004.
  2. Klemensas ČerbulėnasPirkia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010