Čiukuras
Čiukuras – medinių trobesių trikampė anga, esanti stogo gale, ties kraigu. Gali būti atviras arba uždaras.
Dūminėse pirkiose (t. y., iki XVIII–XIX a.) pro čiukurą iš namo pasišalindavo dūmai, vėliau pritaikytas pastogei vėdinti. Čiukuro pakraščiai paprastai dengti vėjalentėmis, lėkiais, kurie saugo šiaudinę stogo dangą.
Čiukurai atsirado IX–XII a. namuose su ugniakurais. Pradėjus daryti čiukurus vietoj dvišlaičių ir keturšlaičių stogų įrenginėta čiukuriniai ir laužyti čiukuriniai stogai. Čiukurai paplito Lietuvoje (daugiausia Žemaitijoje), Latvijoje, germanų ir slavų žemėse.[1]
Žodis čiukuras yra giminingas liet. kaukaras („kalno, gūbrio viršūnė“), latv. čukurs („kraigas, kekė“), bulg. чука, чукар („kalnas, aukštuma“), slovėn. čȗklja („skardis kalnuose“), galbūt sen. skand. haugr („priekalnė“), oset. xox („kalnas“) ir kt.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Čiukuras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ http://etimologija.baltnexus.lt/?w=kaukaras