Atverti pagrindinį meniu

Lietuvos liaudies buities muziejus

Koordinatės: 54°51′59″ š. pl. 24°11′32″ r. ilg. / 54.86639°š. pl. 24.19222°r. ilg. / 54.86639; 24.19222

Lietuvos liaudies buities muziejus – muziejus po atviru dangumi, atidarytas 1974 m. Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje, vienas didžiausių pagal užimamą plotą (195 ha), eksponuojamų nekilnojamųjų pastatų skaičių (149) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis muziejus Europoje po atviru dangumi.

Įėjimas į muziejų

IstorijaKeisti

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.

1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė-Pikšrienė.

Visi bendradarbiai vykdavo į ekspedicijas ieškoti eksponatų, atrinkti pastatų. Lygiagrečiai buvo renkama ir aprašomoji bei ikonografinė medžiaga. Pirmosios ekspedicijos vyko dviračiais, vėliau įsigytas sunkvežimis. Statybos darbus vykdė tuometės Kauno restauracinės dirbtuvės.

1969 m. jau stovėjo žemaičių XVIII a. svirnas, numas ir t. t., iš viso 8 pastatai. Po metų beveik sukomplektuota dzūkų sodyba, pastatyta Josvainių karčema ir daug kitų. Perkėlus daugiau pastatų reikėjo sustiprinti priešgaisrinę sistemą, todėl buvo įsigyta gaisrinė mašina, o dirbti su ja buvo rengiamos priešgaisrinės pratybos, kuriose dalyvaudavo visi jaunesni muziejaus darbuotojai. Turint savo priešgaisrinę apsaugą, pavyko išvengti didesnių gaisrų, skirtingai nei Estijos ar Latvijos liaudies buities muziejuose.

1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnasDzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 21 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.

Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, Žolines. Muziejuje galima pajodinėti ar važnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Per metus muziejų aplanko daugiau nei 100 000 lankytojų.

SektoriaiKeisti

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės. Muziejus suskirstytas į etnografinius sektorius ir kelis kitus sektorius:

 
Muziejaus planas

1974–1990 m. veikė Liaudies muzikos teatro trupė, Klojimo teatras, vadovas Povilas Mataitis. [1]

EkspozicijaKeisti

ŽemaitijaKeisti

 
Troba iš Erlėnų
 
Užbradumės karčema
 
Klėtis iš Judrėnų

SuvalkijaKeisti

 
Stuba iš Obelinės
 
Aliejinė iš Mažiškės

AukštaitijaKeisti

 
Aukštaičių kaimas tolumoje, dešinėje – milo vėlykla iš Daubutiškių
 
Aukštaičių kaimas, dešinėje – pirkia iš Sėlės
 
Aukštaičių gryčia iš Spalviškių

DzūkijaKeisti

 
Dzūkiška sodyba: priekyje – pirkia iš Zervynų ir pirkia iš Musteikos, dešinėje – tvartas iš Dubininko

Mažoji LietuvaKeisti

MiestelisKeisti

 
Šv. Florijono paminklas, toliau – gyv. prekybinis namas iš Telšių, vartai iš Žvėryno ir namas iš Girkalnio
 
Mokykla iš Plokščių
 
Baltas – gyv. namas iš Žemaičių Kalvarijos, raudonas – urmininko namas iš Kėdainių, geltoni – muzikontinė ir karčema

KitaKeisti

 
Malūnas iš Vaivadiškių

DirektoriaiKeisti

  • 1966–1989 m. Vytautas Stanikūnas
  • 1989–1992 m. Zenonas Žumbakis
  • 1992–2005 m. Stasys Gutautas
  • 2005-2019 m. Violeta Reipaitė
  • nuo 2019 m. Gita Šapranauskaitė

IncidentaiKeisti

2017 m. rugpjūčio 5–6 d. naktį sudegė iki pamatų 2 ekspoziciniai mediniai pastatai: gyvenamasis namas ir rąstinis ūkinis pastatas, kuriame buvo eksponuojama paroda „Mažoji Lietuva“. Vienas pastatas buvo karkasinis, o kitas medinių rąstų, stogas uždengtas nendrėmis. Įvykio metu kaimynystėje vyko muzikos festivalis „Granatos live“.[2]

GalerijaKeisti

LiteratūraKeisti

  • Lietuvio sodyba (sud. Rasa Bertašiūtė). – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007. – 203 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-624-87-5

ŠaltiniaiKeisti

  1. Nemira GutautienėLietuvos liaudies buities muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 70 psl.
  2. Rumšiškes nusiaubė gaisras

NuorodosKeisti