Paryžiaus Šv. Severino bažnyčia
48°51′07″ š. pl. 2°20′44″ r. ilg. / 48.85194°š. pl. 2.34556°r. ilg.
Paryžiaus Švento Severino bažnyčia (pranc. Église Saint-Séverin de Paris) – vėlyvosios gotikos Romos katalikų bažnyčia Paryžiaus Lotynų kvartale. Tai viena seniausių Prancūzijos sostinės katalikų šventovių. Ji stovi kairiajame Senos upės krante, de Pratr-Sen-Severin gatvėje (pranc. rue des Prêtres-Saint-Séverin).
Istorija redaguoti
Šeštame amžiuje šiose apylinkėse gyveno ir veikė katalikų vienuolis atsiskyrėlis, vėliau paskelbtas Šventuoju Severinu iš Paryžiaus (pranc. Saint Séverin de Paris). Iškilo koplyčia, kurioje Šv. Severinas buvo palaidotas. Vėliau šventovę sugriovė šalyje siautėję normanai. XI a. toje vietoje išmūryta bažnyčia, kuri, kiek pakeitusi formas, tebestovi ir mūsų dienomis.
1448 m. pastatas išdegė, todėl turėjo būti perstatytas. Dalinai išliko fasadai, trys perdengimai ir varpinė. Bažnyčioje tebeskamba 1412 m. išlietas varpas. 1487 m. iškilo bokštas, 1489–1495 m. – apsidė, o 1498–1520 m. išmūrytos šoninės koplyčios. Dar viena koplyčia (ovalinė) atsirado 1763 m., ją suprojektavo architektas Jules Hardouin-Mansart. Prancūzų revoliucijos metu pamaldos nevyko, patalpos buvo naudojamos parako ir pašarų gyvuliams sandeliavimui. Tikintiesiems durys vėl buvo atvertos 1802 m.
.jpg)
Abiejų Tautų Respublikoje pralaimėjus 1831 m. sukilimą, daug jo dalyvių pasitraukė į Vakarų Europą. Paryžiuje apsigyvenę lietuvių ir lenkų sukilėliai pamėgo melstis Šv. Severino bažnyčioje. Vienoje iš jos šoninių koplyčių dvarininko iš Antašventės (dab. Molėtų rajone) Andriaus Tovianskio rūpesčiu 1841 m. gruodžio 8 d. buvo pakabinta Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios paveikslo kopija. Virš paveikslo – Lietuvos vytis ir Lenkijos erelis.[1] Tai – dailininko Valentino Vankovičiaus kūrinys.
Dabartiniu metu išdidintas pastatas yra 50 m ilgio ir 34 m pločio, tarp turistų jis išlieka itin populiariu. Lankytojai kreipia dėmesį į XV a. vitražus languose, Žano Polio Flandrinio ir kt. žinomų tapytojų darbus. Dveji vargonai, naujai sumontuoti XX a. antrojoje pusėje: didieji 1963 m. ir mažesni 1966 m. Muzikantai vargonininkai noriai koncertuoja šventovėje, čia rečitalį buvo surengęs žinomas virtuozas JAV lietuvis Albinas Prižgintas.
Nuo 1977 m. prie bažnyčios priskirta dalis gretimos Šv. Mikalojaus bendruomenės (kita pastarosios parapijos dalis pasirinko katalikiško tradicionalizmo kryptį).[2]
Išnašos redaguoti
Literatūra redaguoti
- Laure Beaumont-Maillet. Saint-Séverin. Une église, une paroisse – Paris: Lacurne, 2010 ISBN 2356030042
- William-Jean de Vandière (curé), Colette Marsan, Gérard Guillier et les paroissiens. Sept siècles de vitraux à l'église Saint-Séverin (d’après le CD Vitraux de Saint-Séverin de Jacques Klossa).
