Nindara
Nindara (šum. 𒀭𒊩𒌆𒁯𒀀, šaltiniuose iš laikų iki Gudėjos valdymo Nindar[1]) – dievas Mesopotamijos mitologijoje, garbintas Lagaše.
Funkcijos redaguoti
Nindaros funkcijos išlikusiuose šaltiniuose nėra aiškiai apibrėžtos, jo vaidmuo Mesopotamijos religijoje nebuvo didelis.[2] Laikytas Nanšės sutuoktiniu,[3][4] manoma, kad būtent dėl ryšio su Nanše aktyviai garbintas Lagaše.[2] Kaip Nanšės sutuoktinis, priklausė su ja siejamų dievybių grupei, į kurią dar įėjo deivė Nin-MAR.KI, laikyta Nanšės dukteria, dievas patarnautojas Hendursaga.[5] Gebhard J. Selz iškėlė versiją, kad Nindara laikytas pastarosios dievybės vyresniuoju broliu.[2] Gali būti, kad visos trys šios grupės dievybės turėjo kulto vietas pagrindinėje Nanšės šventykloje, o gal ir atskiras šventyklas šventajame deivės mieste.[6] Versija, kad Nindara buvo tapatus Nindubui (dar vienas dievas, paliudytas Nanšei ir su ja susijusioms dievybėms skirtuose aukojimų sąrašuose) laikoma nepagrįsta.[7]
Gal dėl to, kad miestas, kuriame Nindara garbintas, buvo uostas, kai kada vadintas „šventosios jūros viešpačiu“,[8] o Nanšės balbale himne apibūdinamas kaip „jūros mokesčių rinkėjas“.[9] Visgi dažniausias Nindaros epitetas, sutinkamas jau įrašuose iš ankstyvojo dinastinio laikotarpio karaliaus Enanatumo I viešpatavimo laikų, buvo Lugal-uru16, „galingasis viešpats“.[8] G. J. Selz atkreipia dėmesį, jog šis epitetas, panašu, tėra tik vyriškasis gerai paliudyto Nanšės titulo atitikmuo.[2] Gali būti, kad jis rodo Nindarą turėjus karo dievo bruožų.[10] Gudėja karališkajame įraše Nindarai priskiria nuopelnus už tai, kad šis jam suteikęs stiprybės.[8] Kaip ir Nanšė, sietas su paukščiais, ypač paukščiu dar (darmušen, galbūt tai frankolinas).[11]
Kultas redaguoti
Pagrindinis Nindaros kulto centras buvo Ki’esa, kur stovėjo jo šventykla Elaltum (šumerų k. „namai, kur gaminamas datulių sirupas“).[11] Be to, laikytas žmonos Nanšės kulto miesto Niguno dievu globėju (dab. Tel Zurgulas).[12] Taip pat garbintas Girsu ir Lagaše.[1] Su Nanšės kultu susijusiuose aukojimų sąrašuose minimas po jos, Enkio (Gigunos), Ningirsu ir vienu atveju Hendursagos, tačiau šis dievas kitur minimas po Nindaros, drauge su Dumuziabzu.[13]
Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpiu datuojamame tekste iš Lagašo minima, kad per Naujųjų metų šventę šiam dievui atnašautos aukos, galbūt suprastos kaip sužieduotuvių dovanos jam ir Nanšei.[14] Tuo pačiu laikotarpiu datuojamoje lentelėje iš Drehemo minima, kad Keše jam paaukota viena riebiauodegė avis.[15] Žinoma, kad vykdavusi šventė su valtimis, dedikuotomis Nindarai, Nanšei ir kitoms dievybėms.[6]
Asmenvardžiai, kurių dėmuo yra Nindaros vardas, aptinkami įrašuose iš Lagašo, paliudyti variantai Ur-Nindar ir Ur-Nindara.[2]
Wouter Henkelman iškėlė versiją, kad logografinis užrašymo variantas NIN.DAR.A gali būti suprastas kaip Simut (elamitų dievas, sietas su Nergalu[16]). Toks variantas aptinkamas kai kuriuose elamitų įrašuose, kur ši dievybė minima greta vaivorykštės deivės Manzat.[17] Visgi Daniel T. Potts elamitų NIN.DAR.A laiko deive.[18]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Edzard 1998, p. 338.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Selz 1995, p. 217.
- ↑ Veldhuis 2004, p. 14.
- ↑ Dijk-Coombes 2016, p. 57.
- ↑ Veldhuis 2004, pp. 19–20.
- ↑ 6,0 6,1 Veldhuis 2004, p. 20.
- ↑ Selz 1995, p. 218.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Dijk-Coombes 2016, p. 58.
- ↑ „A balbale to Nanshe (Nanshe B): translation“. Electronic Text Corpus of Sumerian Literature. Nuoroda tikrinta 2019-10-01.
- ↑ Selz 1995, p. 215.
- ↑ 11,0 11,1 Dijk-Coombes 2016, p. 59.
- ↑ Dijk-Coombes 2016, pp. 57–58.
- ↑ Selz 1995, pp. 215–216.
- ↑ Cohen 1993, p. 71.
- ↑ Cohen 1993, p. 73.
- ↑ Henkelman 2011, p. 512.
- ↑ Henkelman 2008, p. 258.
- ↑ Potts 2010, p. 500.
Šaltiniai redaguoti
- Cohen, Mark E. (1993). The cultic calendars of the ancient Near East. Bethesda, Md.: CDL Press. ISBN 1-883053-00-5. OCLC 27431674.
- Dijk-Coombes, Renate Marian van (2016). „A neo-sumerian clay nail of Gudea in the collection of the Department of Ancient Studies of Stellenbosch University“. Antiguo Oriente. 14: 53–64. ISSN 1667-9202. Nuoroda tikrinta 2022-03-04.
- Edzard, Dietz-Otto (1998)
- Haas, Volkert (2015). Geschichte der hethitischen Religion. Handbook of Oriental Studies. Section 1: The Near and Middle East (vokiečių). Brill. ISBN 978-90-04-29394-6. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
- Henkelman, Wouter F. M. (2008). The other gods who are: studies in Elamite-Iranian acculturation based on the Persepolis fortification texts. Leiden: Nederlands Instituut voor het Nabije Oosten. ISBN 978-90-6258-414-7.
- Henkelman, Wouter F. M. (2011)
- Potts, Daniel T. (2010). „Elamite Temple Building“. From the foundations to the crenellations: essays on temple building in the Ancient Near East and Hebrew Bible. Münster: Ugarit-Verlag. ISBN 978-3-86835-031-9. OCLC 618338811.
- Selz, Gebhard (1995). Untersuchungen zur Götterwelt des altsumerischen Stadtstaates von Lagaš (vokiečių). Philadelphia: University of Pennsylvania Museum. ISBN 978-0-924171-00-0. OCLC 33334960.
- Veldhuis, Niek (2004). Religion, literature, and scholarship: the Sumerian composition Nanše and the birds, with a catalogue of Sumerian bird names. Leiden: Brill Styx. ISBN 978-1-4294-2782-1. OCLC 191953376.