Moderniosios Serbijos istorija

Moderniosios Serbijos istorija - Serbijos istorijos laikotarpis tarp nepriklausomybės atgavimo XIX a. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Karadžiordžė Petrovičius - 1804 m. serbų sukilimo lyderis

Serbijai pavyko gauti autonomiją Osmanų imperijoje po dviejų sukilimų 1804 m. ir 1815 m. 1815 m. buvo sudaryta Serbijos kunigaikštystė. 1829 m. Graikijai buvo suteikta nepriklausomybė, o Serbija tapo autonomija, kuri buvo pusiau priklausoma nuo Turkijos, tačiau turkų garnizonas sostinėje Belgrade išliko iki 1867 m. Šie sukilimai suteikė serbams vilties atkurti savo viduramžiais klestėjusią imperiją.

1848 m. revoliucijų metu Austrijos imperijos serbai paskelbė autonominę Serbų Vojvodinos provinciją (darbatiniais laikais šis regionas vadinamas Vojevodina). Austrijos imperatoriaus sprendimu 1849 m. lapkričio mėnesį ši provincija buvo performuota į Austrijos karūnos žemę Serbijos Vojevodina ir Tamiš Banatas (Serbijos ir Tamiš Banato kunigaikštystė). Nepaisant serbų valios, ši provincija 1860 m. buvo panaikinta ir kita galimybė iškelti savo reikalavimus regiono serbams atsirado tik 1918 m.

Po Rusijos ir Turkijos karo 1877 m. Serbija tapo visiškai nepriklausoma ir jai atiteko didelės teritorijos pietryčiuose, įskaitant Nišą, antrąjį pagal dydį Serbijos miestą. Serbijos nepriklausomybė ir teritorijos išplėtimas buvo patvirtintas 1878 m. Berlyno sutartimi, tačiau visos serbų gyvenamos žemės nebuvo sujungtos į vieną valstybę. Milijonai serbų tebegyveno kaimyninėse valstybėse - Austrijos-Vengrijos imperijoje (Bosnija, Kroatija, Vojevodina, Sandžakas) ir Osmanų imperijoje (Pietų Serbija, Kosovas. Makedonija). 1882 m. buvo paskelbta Serbijos karalystė ir karūnuotas karalius Milanas Obrenovičius IV. Serbija buvo viena iš nedaugelio tuo metu susikūrusių valstybių, turinčių savą valdančiąją dinastiją.

Naujai susikūrusioje valstybėje, kaip ir daugelyje Balkanų šalių, vyravo agrarinis ūkis, pramonės ir modernios infrastruktūros buvo nedaug. Bendras gyventojų skaičius išaugo nuo vieno milijono XIX a. pradžioje iki 2,5 mln. 1900 m., Belgrado gyventojų skaičius pasiekė 100 000 (be šiaurinės miesto dalies, kuri priklausė Austrijai-Vengrijai), Nišo - 24 000 gyv., kelete kitų miestų buvo po 10-15 tūkst. gyventojų.

Serbijos karalystė 1913 m.

Serbų vadovybė, paveikta sėkmingo Vokietijos ir Italijos suvienijimo XIX a. orientavosi į pietų slavų išvadavimą iš Habsburgų ir Osmanų imperijų. Dėl to 1912 – 1913 m. kilo Balkanų karai, tai buvo viena iš I pasaulinio karo priežasčių. Serbų propaguota pietų slavų suvienijimo programa skyrėsi nuo tradicinės nacionalistinės programos, pagal kurią siekiama į vieną valstybę suvienyti tik vienos tautos žmones. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad daugelis dabartinių šioje teritorijoje esančių tautų tuo metu buvo menko tautinio sąmoningumo ir serbai jų nepripažino savarankiškomis tautomis. Pirmą kartą serbų nacionalistinė programa buvo suformuluota I. Garašanino veikale Načertanije ("metmenys"), išleistame 1844 m. Pagrindinius programos punktus sudarė;

• (…) visų serbų suvienijimas
• nuolatinė plėtros į Bosniją ir Hercegoviną ir "serbų" Makedoniją būtinybė
• "Balkanai Balkanų gyventojams" principas, raginant kitas Europos galias nesikišti
• visų pietų slavų išvadavimas ir suvienijimas po Serbijos skeptru

Serbija Pirmajame Pasauliniame kare

Nors įstodama į Pirmąjį pasaulinį karą Serbija siekė suvienyti Serbiją su serbų teritorijomis Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kroatijoje ir Vojevodinoje, tačiau oficialiai apibrėžtas karo tikslas buvo platesnis slavų suvienijimas po Serbijos skeptru.