Atverti pagrindinį meniu

Vojinovičiai (serb. Војиновићи = Vojinoviči), dar žinomi kaip Altomanovičiaividuramžių serbų didikų giminė, įtakinga XIV a. Jos valdos, vadinamos Vojinovičių žemėmis, o vėliau – Altomanovičiaus žeme sudarė de facto nepriklausomą valstybėlę ir buvo šiuolaikinės vakarų Serbijos bei rytų Bosnijos ir Hercegovinos teritorijose.

Војиновићи
Vojinovičiai
Serbijos imperijos vasalai (1355-1371)
Flag of the Serbian Empire, reconstruction.svg
1355 – 1373 Blank.png
 
Blank.png
 
Blank.png

Coat of arms of Vojinovičiai

Herbas

Location of Vojinovičiai
Vojinovičių žemės 1371 m.
Sostinė Užicė
Kalbos Senoji bažnytinė slavų kalba
Valdymo forma monarchija
Vaivados, Didieji županai
 1355–1359 Altomanas Vojinovičius
 1366–1373 Nikola Altomanovičius
Istorija
 - Susikūrė 1355 m., 1355
 - Žemės padalintos 1373 m.

IstorijaKeisti

Giminės pradininku laikomas Vojinas, tarnavęs kaip vaivada Serbijos karalystėje. Jo pagrindinis miestas buvo Gacko Travunijos regione, iš kur jis plėtė savo teritorijas. Po jo mirties 1347 m., žemes paveldėjo du sūnūs: Altomanas ir Vojislavas, kurie toliau plėtė giminės žemes Serbijos imperijos teritorijoje. 1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Vojinovičiai, kaip ir daug kitų to meto regioninių kunigaikščių, tapo de facto nepriklausomi.

1359 m. mirus Altomanui, Vojislavas tapo vienvaldžiu giminės galva, atimdamas žemes iš savo sūnėno Nikola. 1360 m. jis neteko Zetos kunigaikštystės žemių, kur įsitvirtino Balšičiai. Vietoj to, jis plėtė teritorijas į šiaurę – į Podrinjės regioną. Valdė žemes su Užicės, Gacko, Popovo, Poljės, Konavlio, Trebinjės miestais.

1363 m. mirdamas Vojislavas paliko du mažamečius sūnus, todėl valdžia didelėse Vojinovičių žemėse liko jo našlei Gojislavai. Tuo pasinaudojo sūnėnas Nikola, kuris 1366 m. atsiėmė visas Vojinovičių žemes. Pasinaudodamas vidine suirute Serbijos imperijoje, jis išplėtė teritorijas į Raškos, Mačvos regionus, iki pat Savos upės, tapdamas galingiausiu to laikotarpio serbų žemių hegemonu. Jo teritorijos įsiterpė tarp byrančios Serbijos imperijos ir Bosnijos banato. Nikola sostine tapo Užicės miestas.

Paskutiniaisiais Serbijos imperijos egzistavimo metais Nikola sudarė sąjungą su kitu svarbiu hegemonu, Vukašinu Mrnjavčevičiumi. Šiam 1371 m. žuvus Maricos mūšyjesu turkais, trys kiti įtakingi serbų valdovai, Lazaras Hrebeljanovičius (Moravijos Serbija), Vukas Brankovičius (Brankovičių žemė) ir Tvrtkas I (Bosnijos banatas), remiami Vengrijos karalystės, sudarė sąjungą prieš Nikolą. 1373 m. mūšyje sąjungininkai užėmė Užicę ir pasidalino Vojinovičių žemes: Bosnija gavo Travuniją ir Podrinję, Brankovičiai – Rašką, o Moravijos Serbija – šiaurines teritorijas. Pats Nikola buvo apakintas, o jam paskirta maža valda, kur jis mirė apie 1398 m.

GiminėKeisti

  1. Vojinas (1322–1347), Gacko vaivada,
    1. Milošas Vojinovičius, tarnavo imperatoriui Dušanui. Mirė apie 1332 m.
    2. Altomanas Vojinovičius (valdė 1347–1359), vedė Ratoslava Mladenović
      1. Nikola Altomanovičius (1348–1398, valdė 1366–1373), didysis županas;
    3. Vojislavas Vojinovičius (valdė 1355–1363), didysis kunigaikštis
      1. Dobrivojus;
      2. Stefanas;
    4. Vojislava Vojinovič.