Mazačas

Tikėtinas Mazačo autoportretas Brankačių koplyčios freskose

Mazačas (it. Masaccio, tikr. it. Tommaso di Giovanni di Simone Cassai, g. 1401 m. gruodžio 21 d. San Džiovani Valdarne – m. apie 1428 m. Romoje) – XV a. pr. Italijos ankstyvojo renesanso tapytojas. Po Džoto vienas reikšmingiausių italų dailės inovatorių.

BiografijaKeisti

Mazačas (tikras vardas Tomasas) gimė 1401 m. gruodžio 21 d. Kastel San Džiovanyje (dabar San Džiovanis Valdarnas, Areco provincijoje). Pravardė Mazačas reiškia „Didysis Tomas“ ir tikriausiai duota, kad atskirti nuo kartu dirbusio tapytojo Mazolino („Mažojo Tomo“). 1418 m. spalį jis paminėtas dirbantis Florencijoje. Nėra žinoma, pas ką jis mokėsi. Tikėtina, kad dailės pradmenų jis galėjo išmokti iš savo gimtojo miestelio tapytojo Marioto, Kristofano sūnaus (Mariotto di Cristofano), kuris dėl vedybų buvo susijęs su Mazačo šeima giminystės ryšiais ir 1419 m. paminėtas dirbantis Florencijoje. Tikėtina, kad Mazačas taip pat galėjo mokytis Bičio, Lorenco sūnaus (Bicci di Lorenzo) dirbtuvėse, nes paminėta, kad pas Bičį 1421 m. mokėsi Mazačo jaunesnis brolis Džovanis. Be šių, menko talento dailininkų jam tikriausiai didžiausią įtaką turėjo Florencijos tapytojai Džovanis di Frančeskas Toskanis, Džentilė da Fabrianas (po 1420 m.) ir perspektyviojo vaizdavimo tapyboje klausimu domėjęsis skulptorius Donatelas.

 
Švč. Trejybė (freska)

1422 m. sausio 7 d. Mazačas įstojo į Florencijos gydytojų ir vaistininkų gildiją (Arte dei Medici e Speziali), kurioje taip pat registravosi tapytojai. Tuo metu Mazačas jau turėjo nuosavas dirbtuves ir tų pačių metų balandžio 23 d. jis užbaigė pirmąjį datuotą darbą − triptiką Šv. Juvenalio bažnyčiai Kašoje. Po kiek laiko jis gavo užsakymą nutapyti freską vienuolių karmelitų kluatre paminint jų bažnyčios pašventinimą, įvykusį 1422 m. balandžio 19 d. Šis darbas pražuvo XVI a., bet buvo pagirtas ankstyvųjų autorių, tarp jų Dž. Vazario, už originalumą nutapant pilnai trimates figūras ir veikėjų portretų realistiškumą. 1424 m. Mazačas įstojo į tapytojų Šv. Luko draugiją ir tikriausiai tais metais pradėjo bendradarbiauti su Mazolinu, apie kurį Dž. Vazaris neteisingai rašė, kad jis buvo Mazačo mokytojas. Mazolinas, kuris turėjo išvykti į Vengriją, paprašė Mazačui padėti užbaigti jo darbus. Mazačo rankų darbą galima atsekti Madonos, Kūdikio ir viršutinio angelo dešinėje pusėje figūrose „Madonos su kūdikiu ir Šv. Ona“ altoriniame paveiksle, skirtame Šv. Ambraziejaus bažnyčiai (dabar Uficiuose). Jis taip pat nutapė pusę freskų karmelitų bažnyčios Brankačių koplyčioje. Mazolinas tikriausiai nutapė lubų freskas (sunaikintos) ir paminėtas dirbęs kartu su Mazaču iki 1425 m. rugsėjo, kada išvyko į Vengriją.

Dar pilnai neatlikęs darbų Brankačių koplyčioje Mazačas išvyko į Pizą, kur 1426 m. vasario−gruodžio mėnesiais paminėtos įvairios išmokos jam už poliptiką, skirtą vietos karmelitų bažnyčiai. Šis darbas nuo to laiko buvo išardytas ir kai kurios dalys pražuvo. 1427 m. sausio 23 d. Mazačas paminėtas Pizoje, o liepos 29 d. mokesčių klausimais paminėtas Florencijoje. Tikėtina, kad tuo metu nutapė „Švč. Trejybės“ freską Šv. Marijos Naujoje bažnyčioje. Tikriausiai tų metų pabaigoje jis išvyko į Romą, kur pradėjo altorinę tapybą Šv. Marijos Didžiosios bazilikos Kolonų koplyčioje. Jis nutapė vieną panelę ir buvo pradėjęs kitą kai netikėtai mirė. Šiuos jo darbus užbaigti buvo patikėta Mazolinui. Paminėta, kad Mazačas mirė Romoje ir jam buvo 27 ar 28 metai, kas nurodo labiausiai tikėtiną 1428 m. mirties datą. Nepaisant ankstyvos Mazačo mirties ir vos apie 6 metus trukusios tapytojo veiklos jau amžininkai suvokė jo tapybos naujoviškumą ir reikšmę Italijos tapybos vystymesi. Jis iškėlė savo tapybos darbų veikėjų prakilnumą per realistinį fiziškų apimčių ir aplinkos erdvių perspektyvųjį vaizdavimą. Pasak Dž. Vazario, iki Mikelandželo visi geriausi Florencijos dailininkai mokėsi iš Mazačo freskų Brankačių koplyčioje.

Darbai Brankačių (Brancacci) koplyčiojeKeisti

Plėtodamas linijinės perspektyvos teoriją, Mazačas pirmasis sienų tapyboje panaudojo erdvinę perspektyvą. Tapybos istorijos atžvilgiu svarbi „Švč. Trejybės“ freska (Florencijos S. Maria Novela bažnyčioje). Freskos Florencijos karmelitų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Brankačių koplyčioje dar svarbesnės negu poliptikas: jos nutapytos tarp apie 14251426 m. ir Mazačo kelionės į Romą apie 1428 m., todėl yra to paties laikotarpio kaip ir poliptikas (o trečdalis viso ciklo sunyko per gaisrą XVIII a.) Manoma, jog Mazačo išvykus į Romą, kai kurios portretinės galvos liko nebaigtos.

Ankstyvųjų šaltinių teigimu, Brankačių koplyčioje tapė trys menininkai: Mazačas, Mazolinas ir Filipinas Lipis (šis čia tapė XV a. paskutiniame dešimtmetyje, todėl jo vėlyvojo quattrocento stilių atskirti palyginti paprasta, nesunku įvertinti ir bendrą jo įnašą tapant šią koplyčią). Freskos, savo stiliumi derančios su Pizos poliptiku, priskiriamos Mazačo, o tos, kuriose labiau justi tarptautinės gotikos stilius – Mazolino rankai. Mazačas nutapė šias freskas viršutiniame registre: „Išvarymas iš rojaus“, „Mokesčių pinigai“ ir „Šv. Petras, krikštijantis žmones“. Apatiniame registre: „Šv. Petras, išgydantis ligonį“, „Šv. Petras, dalijantis išmaldą“ ir jis buvo pradėjęs tapyti freską „Teofilo sūnaus prikėlimas“, kurią po 60 metų užbaigė Filipinas Lipis.

Tapybos stiliusKeisti

Tradiciniai Mazačas kūriniai (pvz., freska „Mokesčių pinigai“) yra matas, pagal kurį atskiriami Mazačo ir Mazolino kūriniai. Mazačo stilius – didingas bei paprastas. Dailininkas mažai naudojosi kontūru, o masyvias figūras lipdė iš paprastų spalvos ir tono kontrastų. Figūrų grupės komponuotos sujungiant jas į visumą, kai kiekviena išlaikiusi savo tapatybę, suvokiama kaip didesnės visumos dalis. Dž. Vazaris taip įvertino Mazačo stilių: „Jei apie iki jo (Mazačo) laikų atliktus darbus galima pasakyti, kad jie buvo tapyti, tai jo yra gyvi, realūs ir naturalūs“.[1]

Žymiausi kūriniaiKeisti

  • Pizos poliptikas (fragmentai išsklaidyti po muziejus)
  • Freskų ciklas Brankačių koplyčioje Florencijos Šv. Marijos karmelitų bažnyčioje.
  • „Švč. Trejybės“ freska Florencijos Šv. Marijos Naujojoje bažnyčioje.

Darbų galerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

  1. Fred S. Kleiner. Gardner's Art through the Ages: A Global History. Cengage Learning, 2015, p. 595