Marijaus reformos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Marijaus reformos – 107 m. pr. m. e. Romos Respublikos karvedžio ir politiko Gajaus Marijaus inicijuotos romėnų armijos reformos. Dėl jų vėlyvosios Romos Respublikos ir ankstyvosios Imperijos laikų legionai dažnai vadinami Marijaus legionais.

Gajus Marijus

Iki reformų

Iki Gajaus Marijaus reformų taisyklės norintiems tarnauti armijoje buvo labai griežtos. Romėnų karys privalėjo būti iš penktos ar aukštesnės cenzo klasės, o jo turimas turtas turėjo būti bent jau 3000 sestercijų vertės. Ginklus bei kitą kario įrangą turėjo įsigyti pats. Nuolatinė armija neegzistavo – iškilus konkrečiam poreikiui, ją pagal šiuos kriterijus rinkdavo konsulai. Į mūšį ją vesdavo taip pat būtinai vienas iš konsulų. Pasibaigus karui armija būdavo paleidžiama.

Tačiau konsulas nebūtinai išmanydavo karybą ar turėdavo šioje srityje patirties. Taip pat pasitaikydavo, kad konsulas nesugebėdavo surinkti armijos, nes tinkamų piliečių paprasčiausiai nebūdavo likę. Vienas iš svarbiausių tokių atvejų ir buvo 107 m. pr. m. e., kai Gajus Marijus tapo jaunesniuoju konsulu ir turėjo vesti armiją prieš Numidijos karalių Jugurtą. Visa armija, kuri kovėsi Afrikoje anksčiau, dabar buvo paskirta Lucijui Kasijui Longinui kovai prieš kimbrus. Naujos armijos surinkti nepavyko, nes tinkamų piliečių buvo likę labai mažai. Todėl Marijus reformavo armiją.

Marijaus reformos

Viena svarbiausių reformų buvo Romos bežemių piliečių įtraukimas į galimų šauktinių sąrašus. Taip pat Marijaus potvarkiu visus reikalingus daiktus ir ginklus jiems pirkdavo valstybė, kadangi bežemiai piliečiai paprastai neturėdavo už ką įsigyti kario įrangą. Labai svarbi reforma – karinės tarnybos pavertimas profesija. Neturtingi piliečiai galėjo tapti kariais ir gauti už tai atlyginimą, o po laimėtų karų – ir grobio dalį. Kadangi neturtingi ir nekilmingi piliečiai beveik neturėjo vilties iškilti kitais būdais, šis Marijaus pasiūlymas įgijo didžiulį populiarumą. Profesionaliai karybai žmonės būdavo samdomi 25 metų laikotarpiui.

Atsiradus nuolatinei armijai, atsirado ir galimybė standartizuoti treniruočių procedūras bei kario įrangą. Kariuomenės treniruotės vyko ištisus metus, o ne tik kai atsirasdavo būtinybė, kaip anksčiau. Marijus suorganizavo armija nuolatiniais legionais. Vieną pilną legioną sudarė apie 6000 žmonių, iš kurių apie 5200 buvo kariai, likę turėdavo kitokias šalutines pareigas ir nekovodavo. Legionas buvo suskirstytas į dešimt kohortų, kurių kiekvieną sudarė šešios centurijos bei penkios dvigubos centurijos. Vieną centuriją sudarė 80 žmonių, dvigubą centurija – 160 žmonių. Centurijos būdavo padalintos į 8 žmonių grupeles. Centurija buvo karinis vienetas, ir žygiuodavo, apsistodavo bei kaudavosi kaip vienetas. Taip pat, centurija nešdavosi visą reikalingą karo, žygių ir stovyklos įrangą bendrai, t. y. kiekvienam kariui savo daiktų nebereikėjo neštis atskirai pačiam. Tai sumažino reikalingo neštis bagažo kiekį bei svorį, padarė armiją žymiai mobilesne.

2 – 6 sujungti legionai sudarė armiją.

Antroji ypač svarbi reforma buvo ypatingai griežtos drausmės įvedimas. Geležinė romėnų legionų drausmė kartu su nuolatinių treniruočių metu įgyta puikia fizine būkle bei įgūdžiais padarė Romos legionus to meto pasaulyje neprilygstama armija.

Trečioji Marijaus reforma suteikė savo laiką atitarnavusiems kariams galimybę gauti žemės viename iš užkariautų regionų bei piniginius apdovanojimus, priklausomai nuo rango ir pareigų.

Galiausiai, Romos sąjungininkų titulą turinčių provincijų gyventojams, kurie norėtų stoti į legionus ir atitarnauti pilną laiką, Gajus Marijus pažadėjo pilną Romos pilietybę.

Pasekmės

Pirmoji ir akivaizdžiausia pasekmė buvo nepaprastai išaugęs romėnų armijos pajėgumas. Dabar Roma turėjo nuolatinę profesionalią kariuomenę, o anksčiau prieš kiekvieną karą tekdavo rinkti žmones, juos paskubomis apmokyti disciplinos ir pačios karybos ir vykti į mūšį.

Kita nauda buvo armiją palikusių romėnų legionierių apgyvendinimas provincijose. Tai padėjo skleisti Romos kultūrą, „romanizuoti“ užkariautas žemes, integruoti jas į valstybę.

Tačiau didžiulis vėliau atsiskleidęs trūkumas buvo karių ištikimybė savo karvedžiui. Iš jo jie gaudavo atlyginimą, grobio dalį, leidimą apiplėšti užkariautas vietas, paaukštinimus, jo dėka darydavo karjerą ir pragyvendavo apskritai, kartu su juo kariaudavo ir ilgą laiką gyvendavo, todėl karvedys tapdavo daug artimesnis už abstrakčią Romos Respubliką. Tai atvedė prie to, kad karvedžiams po karo tapo įprasta ne atsisakyti savo legionų, kaip reikalaudavo įstatymas, o panaudoti juos – ištikimus tik jam pačiam, o ne valstybei – kaip spaudimo priemonę siekiant asmeninių tikslų, dažniausiai karjeros. Galiausiai tai atvedė prie kelių pilietinių karų. Pirmasis, pažeisdamas įstatymus ir senovines tradicijas, su armija į Romą dėl valdžios žygiavo Lucijus Kornelijus Sula, o jo priešas buvo tas pats reformas inicijavęs Gajus Marijus. Vėliau panašiai elgėsi ir dar keli karvedžiai, kaip kad Gajus Julijus Cezaris, o galutinai žlugus Respublikai prasidėjo Romos Imperijos periodas su pirmuoju imperatoriumi Augustu.