Majų mitologija

Majų mitologija – majų tikėjimų ir mitų visuma. Tūkstantmečiais majų mintys ir veiksmai buvo smarkiai veikiami kosmologijos, laiko ir erdvės suvokimo. Jų pasaulėvaizdis rėmėsi sudėtinga politeistine religine sistema. Ši religinė sistema buvo sukurta dar archajiniais laikais, anksti prieš civilizacijos suklestėjimą (kuris laikomas klasikiniu laikotarpiu, II–IX a.). Tūkstantmečių bėgyje ši sistema buvo išplėsta, šiek tiek keitėsi priklausomai nuo vietos ir laiko, tačiau esminiai tikėjimo elementai, tradicijos, apeigos išliko nepakitę. Majų tikėjimas buvo artimai susijęs su kitomis Mezoamerikos kultūromis. Majų religinės tradicijos yra išlikusios iki šių dienų, tačiau dėl kolonizatorių įtakos ir ilgo laiko, skiriančio majų palikuonis nuo tikėjimo klestėjimo laikotarpio, gerokai pakitusios.

Majų tikėjimo šaltiniai

Drezdeno kodeksas

Nepaisant klasikinės majų civilizacijos žlugimo X a. pr., kai majų gyvenamoje teritorijoje sustojo monumentaliosios architektūros pastatų, šventyklų, bareljefų, stelų statyba, smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius, miestai buvo apleisti, pati majų tauta išlaikė ir tęsė savo tikėjimą ir tradicijas. Išlikusius tų tradicijų ženklus galima išvysti architektūros elementuose Jukatano pusiasalio šiaurėje, kur suklestėjo poklasikinė majų civilizacija. Tiesa, ji buvo smarkiai veikiama centrinės Meksikos slėnių ir Meksikos įlankos pakrantės kultūrų. Pietų žemumų ir kalnuotojo arealo (Gvatemalos) majai praktiškai nutraukė visas monumentaliasias statybas, tačiau tikėjimai ir tradicijos išliko ir XVI–XVII a. buvo aprašyti kolonizatorių.

Ispanams užkariavus Jukatano pusiasalį majų istorija ir tradicijos tebebuvo perduodamos iš kartos į kartą, tačiau jos vis labiau persipynė su europiečių tikėjimais, katalikybės elementais. Didelė dalis šiuolaikinių majų tebetęsia iš savo protėvių paveldėtas tikėjimo tradicijas, netgi ten, kur išplitusi krikščionybė. Krikščionių majų tikėjimuose taip pat gausu senojo tikėjimo elementų.

Iki šių laikų yra išlikusios 4 daugmaž pilnos majų knygos, parašytos ikikolumbiniais laikais ir paskirtos religinei tematikai. Dauguma majų rankraščių (kodeksų) buvo sunaikinti ispanų inkvizicijos kuomet ispanai vykdė majų žemių užkariavimą. Po konkistos dalis išlikusių tekstų buvo perrašyti ar išversti į lotynišką raidyną. Žymiausi tokie religiniai šaltiniai – Popol Vuh (parašytas kičių kalba) ir Čilam Balamas. Taip pat nemažai mitologinės informacijos išlikę majų miestų architektūros elementuose – freskose, bareljefuose, stelose.

Mitologija

Pasaulio sukūrimas

Panašiai kaip actekai ir inkai, savo klestėjimą pasiekę vėliau, majai tikėjo cikliška laiko prigimtimi visuose bendruosiuose lygiuose (žr. majų kalendorius). Majai žvelgė į visatą, kaip į eilę erų, šiek tiek trumpesnių nei 5200 metų. Šis laikas buvo dalinamas į 13 mažesnių laikotarpių – baktunų. Pagal majų kalendoriaus Tompsono koreliaciją pasaulis buvo sukurtas 3114 m. pr. m. e. rugpjūčio 13 d. ir bus sunaikintas 2012 m. gruodžio 23 d., kai dabartinis taip vadinamojo ilgojo skaičiavimo ciklas pasieks pabaigą. Pasak vėlyvųjų istorikų, prieš tai buvęs pasaulis žuvo milžiniškame potvynyje (tas pats elementas minimas ir actekų mitologijoje), kai dangus nukrito ant žemės ir šviesa išnyko.

Po to prasidėjo dviejų pasaulių laikotarpis, magijos ir herojinių žygių metas, aprašytas Popol Vuh knygoje. Joje pasakojamas mitas apie praeities didvyrių sūnus-dvynius, kurie paaugę buvo iškviesti į požemių karalystę Šibalbą, dėl to, kad triukšmingai žaidė kamuolio žaidimą. Po siaubingų išbandymų jie buvo nuteisti, tačiau nuo vieno iš jų (kukurūzų dievo) galvos maginiu būdu nėščia tapo Šibalbos valdovo Ahpučo duktė Kruvinoji.

Kruvinoji buvo išvyta į Žemę, kur pagimdė kitą legendinių dvynių porą Hunahpu ir Šbalankę (vardai kičių, o ne klasikine majų kalba). Paaugę broliai atliko daug didvyriškų žygių: pirmiausia jie nugalėjo piktuosius brolius ir pavertė juos žmonėmis-beždžionėmis (vėliau jie tapo menininkų, artistų, šokėjų globėjais). Paskui broliai-dvyniai užmušė siaubingą paukštį Vukub Kakišą. O paskutinis ir svarbiausias jų žygis buvo pergalė prieš Šibalbos valdovus. Kaip ir jų tėvas, broliai-dvyniai buvo iškviesti į požemių karalystę, tačiau jie atlaikė išbandymus ir galiausiai kamuolio žaidime nugalėjo Šibalbos valdovus. Nepaisant to, jie buvo nuteisti. Bet dangaus dievai brolių pagailėjo ir juos prikėlė. Tada jie su dievų pagalba nugalėjo savo priešus ir prikėlė savo tėvą, kukurūzų dievą.

Į šį mitą dažnai žvelgiama kaip į metaforą apie žemdirbystės ciklą ir kasmetinį derliaus atgimimą. Kai majai sodina kukurūzus, jie pasiunčia grūdus į požemio karalystę, tačiau kukurūzas atgimsta jauno daigo pavidalu. Ši istorija – svarbus majų mitologijos motyvas, dažnai sutinkamas ir mene.

Pasaulis buvo sukurtas iš nieko dievų valia. Dievai Tepeu ir Hukumacas (dar žinomas kaip Kukulkanas, actekų Kecalkoatlio atitikmuo) laikomi pasaulio sutverėjais. Jie buvo tarpe pirmųjų Žemės gyventojų ir pasižymėjo savo išmintimi. Hurakanas taip pat egzistavo pasaulio pradžioje, tačiau jam teko menkesnė personifikacija – jis pasirodo uraganu. Būtent nuo šio dievo vardo ir kilo pats žodis „uraganas“.

Kad išlaikytų savo valdžią Tepeu ir Hukamacas nusprendė sukurti tautą, kuri galėtų jiems melstis. Hurakanas atliko kūrimo veiksmą, o Tepeu ir Hukamacas vadovavo. Žemė buvo sukurta, tačiau dievams nesisekė sukurti tautą. Pirmuoju bandymu jie sukūrė žvėris, tačiau šie nesugebėjo melstis savo kūrėjams, todėl buvo išvyti į mišką.

Pradžioje dievai žmogų lipdė iš molio, tačiau jis sutrupėjo, paskui gamino iš medžio, tačiau šie žmonės greitai pamiršo savo kūrėjus. Galiausiai žmonės buvo sukurti iš kukurūzo. Majai kukurūzus laikė ne tik svarbiausiu maisto produktu, bet ir pirmine juos sudarančia materija.

Žmonių paskirtis buvo pildyti dievų užduotis, juos aptarnauti – užsiimti juvelyrika, apdirbinėti brangakmenius, kurti bareljefus ir kt. Pasak istorikų, majai kūrė meną ne vardan paties meno, o kaip malonę dievams.

Kiekviena majų valstybės sostinė turėjo savo pasaulio sutvėrimo versiją, kuri buvo paranki miestą valdančiai dinastijai. Pavyzdžiui, Palenkėje Hanabo Pakalio sūnaus Kano Balamo valdymo meto užrašai Kryžiaus šventykloje byloja, kad likus 8 metams iki buvusio pasaulio pabaigos gimė Pirmasis Tėvas, o per 540 dienų – Pirmoji Motina, kuri pagimdė Kavilį – gyvatės išvaizdos dievą su vamzdžiu ant kaktos. Jis per amžius buvęs karališkosios miesto dinastijos globėjas.

Pasaulio tvėrimas

Daugelis kosmologinės sistemos elementų nėra gerai žinomi, tačiau galima teigti, kad majai, kaip ir daugelis ankstyvųjų visuomenių, visatą skirstė į tris pagrindines erdves: dangų, žemę ir požemio karalystę. Majų dangus turėjo 13 sluoksnių ar lygių, kur gyveno skirtingi dievai. Požeminė karalystė Šibalba buvo sudaryta iš 9 lygių, kur gyveno seni mirties ir blogio dievai. Majai tikėjo, kad į Šibabą po mirties patekdavo daugelis žmonių ir ten būdavo žiauriai kankinami. Icamna ir Kinič Ahau karaliavo majų danguje. Naktinis dangus buvo laikomas langu, rodančiu visus antgamtiškus veiksmus. Majai siejo žvaigždynus su dievais ir stebėdami sezoninius žvaigždžių judėjimus rasdavo atsakymus į savo klausimus, kūrė legendas apie dievų gyvenimą, jie tikėjo, kad naktiniame danguje susilieja visi pasaulio lygiai.

Žemę majai įsivaizdavo plokščią ir keturkampę, o kiekvienas kampas turėjęs savitą spalvinę reikšmę: rytai buvo raudoni, šiaurė – balta, vakarai – juodi, o pietūs – geltoni. Šioje sistemoje taip pat buvo ir penktasis kampas – centras, kuris buvo siejamas su melsvai žalia spalva. Žemę laikė keturi seni dievai Pavahtunai – keturios vienodos to paties dievo formos. Dangų taip pat laikė keturi dievai Bakabai, o pasak kitos versijos – keturi skirtingi, skirtingomis spalvomis žydintys medžiai. Centre augo melsvai žalias medvilnės medis (seiba), kuris buvo laikomas Mezoamerikos pasaulio ašimi, gyvybės medžiu. Majų kosmologijoje šis medis sudarė ašį, kuri jungė Žemės centrą su dangumi ir požemiu. Pabrėždami šį ryšį, majai dažnai seibos medį sodindavo gyvenvietės centre.

Klasikinio laikotarpio majų mene Žemė taip pat dažnai vaizduota kaip milžiniško dvigalvio aligatoriaus nugara. Tas aligatorius ilsisi pilname lelijų tvenkinyje. Dangus vaizduotas kaip dvigalvė gyvatė, juolab majų kalboje žodžiai dangus ir gyvatė (kaan) tariami taip pat. Žvaigždės vaizduotos kaip tos gyvatės kūno piešiniai.

Dangaus panteonas

Apie majų panteoną žinoma labai mažai, žinoma tik, kad visas jų pasaulis buvo pilnas dievų. Pavyzdžiui, XVIII a. rankraštyje Bakabo ritualai įvardinta vardais 166 dievai, ikikolumbiniuose kodeksuose atpažinti galima mažiausiai 30. Pavyzdžiui, dievai buvo atsakingi už kiekvieną iš 13 dangaus ir 9 požemio lygius. Dažnai šita majų dievų įvairovė kyla iš dievų daugiaveidiškumo. Pirmiausia, daugelis dievų buvo ne vienas asmuo, o turėjo keturis veidus, atsakingus už kiekvieną kryptį. Antra, daug dievų turėjo priešingos lyties palydovą (vyrą ar žmoną), kas atspindi Mezoamerikos tikėjimų dualizmą ir priešingybių vienovę. Trečia, kai kurie dievai turėjo savo jauną ir seną formas arba, ypač klasikiniu laikotarpiu, kūnišką ir bekūnę formas. Ketvirta, nebuvo aiškaus skirtumo tarp gyvūno ir dievo ir tarp gyvūnų rūšių, todėl daug dievų jungė keletą gyvūnų į įmantrias formas. Galiausiai, kiekvienas astronominis dievas turėjo savo požeminį atitikmenį, kuris atsirasdavo tada, kai žvaigždė ar planeta „numirdavo“ pasiekusi horizontą ir iki savo kito pasirodymo buvodavo požemyje.

Taip pat paminėtina, kad majų dievai nebuvo tokie diskretūs, atskiri objektai kaip graikų dievai. Dievai dažnai būdavo giminingi ir turėjo aspektų, kurie lėtai pereidavo iš vieno dievo kitam. Egzistuoja daugybė skirtingų simbolių, majų religijoje atitinkančių antgamtiškus veiksmus, tačiau tik nedaugelis iš jų sutinkami pastoviai.

„Geras“ ar „blogas“ taip pat nepastovios dievų charakteristikos. Šios savybės gali keistis cikliškai, drauge su sezonų kaita. Tas cikliškumas yra vienas svarbiausių visos majų mitologijos elementų.

Bakabo atvaizdas Madrido steloje

Vyriausiuoju majų panteono dievu buvo Icamna (Itzamna, „driežo namas“), kuris kodeksuose vaizduotas kaip senis, rašto kūrėjas, mokslo ir išminties globėjas. Jo žmona buvo Iščela (Ix Chel, „ponia vaivorykštė“) – sena verpimo, medicinos, vaikų gimdymo deivė, siejama su Mėnuliu. Plaukuota gyvatė su žnyplėmis vietoje rankų yra tos pačios kilmės kaip ir actekų Koatlikė – tai visų dievų ir žmonių motina. Visi kiti dievai, tarp jų ir Bakabai, buvo pasaulį sukūrusių dievų palikuonys, knygoje Popol Vuh aprašyti kaip kilę iš senos protėvių poros.

Saulės dievas Kinič Ahau (Kinich Ahaw) kodeksuose vaizduojamas labai panašus į Icampu ir gali būti, kad tai vienas jo įsikūnijimų (arba, galėjo būti jo tėvas). Kinič Ahau naktį keliaudamas per požemio karalystę virsta siaubingu dievu-jaguaru, kuris dažnai vaizduojamas majų monumentuose.

Jauna, pusiau nuoga moteris, nekartą pavaizduota Drezdeno kodekse, yra jaunoji Mėnulio deivė, jaunasis Iščelos įsikūnijimas, dar vadinamas Iščupa (Ix Xhup, „moteris“). Ji turėjo meilės ryšių su keletu dievų.

Žemės galuose įsikūręs keturveidis lietaus dievas Čakas (Chaak). Jo kultą galima atsekti iki olmekų laikų. Čakas buvo vienas svarbiausių ikikolumbinės majų kultūros dievų, kurio ženklai buvo žaibas ir perkūnija. Jo kultas tebegyvuoja iki šių dienų. Keturveidžiais taip pat buvo ir Bakabai, kurių kiekvienas valdė pasaulį ketvirtį kiekvieno 260 dienų laikotarpio.

Be šių dievų, majų panteone taip pat egzistavo socialinių klasių ir profesijų globėjai. Juos valdė Kavilo įpėdinis Kukulkanas. Jo kultas iškilo poklasikiniu laikotarpiu ir savo klestėjimą pasiekė prieš toltekams įsiveržiant į Jukataną. Kariai turėjo keletą karo dievų, tarpe kurių atsidūrė ir keletas tikrų karvedžių, pasižymėjusių savo užkariavimais. Pirklių ir kakavos (ji laikyta valiuta) augintojų dievas buvo Ek Čuvakas (Ek Chuwah) su juodu veidu ir ilga nosimi. Taip pat majai turėjo medžiotojų, žvejų, bitininkų, menininkų, artistų, įsimylėjėlių, netgi savižudžių globėjus. Meną globojo žmonės-beždžionės, apie kurių kilmę plačiai rašoma Popol Vuh mite.

Požemio karalystė

Ahpučas

Požemio karalystė Šibalba (Xibalba, „kovos vieta“), tikėtina, buvo devynių lygių. Kiekvienas lygis turėjęs savo valdovą, apie tai byloja legenda apie didvyrius-dvynius, kurie turėję pereiti 9 išbandymų kambarius. Į tą šaltą ir nelaimingą vietą turėję patekti beveik visi mirę majai.

Dauguma rastos majų keramikos turėjo laidojimo reikšmę – į indus buvo dedamas maistas ir vanduo kelionei. Dėl to ant keramikos dirbinių gausu pomirtinės tematikos vaizdinių. Dalis pomirtinio pasaulio epo aprašyta knygoje Popol Vuh ir labai primena egiptiečių Mirusiųjų knygą. Ant vazų, lėkščių dažnai vaizduojamas kukurūzų dievas, Vukub Kakišas, dievai-beždžionės, Hunaphu ir Išibalankė.

Įėjimais į Šibalbą laikyti gilios olos. 1979 m. rastame Nah Tuničo oloje rasta daug klasikinio ir poklasikinio laikotarpio kapaviečių, tiesa, daugelis jų jau buvo išgrobstytos. Čia rasta ir hieroglifinių tekstų (~400) ir paveikslų, išpaišytų ant sienų juoda anglimi. Vaizduojamas žaidimas kamuoliu, lytiniai aktai (tarp jų ir homoseksualūs), įvairūs dievai, didvyriai-dvyniai. Su olomis taip pat siejami ir kalnai. Iki šių dienų majai keliauja į kalnus atlikti lietaus iškvietimo ritualo. Tikima, kad kalnuose lietus užgimsta dar gerokai iki to, kol pasirodo danguje. Dabar rasta daugiau nei šimtas tokių ritualinių olų su kapavietėmis, dažnai tokiomis pat šventomis vietomis laikomi ir senotai.

Dievų panteonas

Čakas

• Аhpučas (Ah Puch) – mirties dievas, Šibalbos valdovas
• Čakas (Chaak arba Chac) – vandens ir lietaus dievas
• Icamna (Itzamna) – dangaus valdovas
• Ištab (IxTab) – aukojimo ir ritualinių savižudybių deivė
• Iščela (IxChel) – vaivorykštės, Mėnulio šviesos, vaisingumo deivė
• Kimis (Cimi) – mirties dievas
• Kukulkanas (Gukumatz) – vyriausias dievas, plunksuotoji gyvatė, vėjo dievas
• Hurakanas – pirmapradis dievas, gamtos gaivalų valdovas
• Ek Čiuvakas (Ek Chuah) – prekybos dievas
• Sipakna (Zipacna) – požeminio pasaulio demonas
• Jum Kašas (Jum Kaash) – kukurūzų ir miškų dievas
• Šbalankė – dievas-jaguaras
• Kavilis – karo dievas
• Senteotlis – kukurūzų dievas

Religinės apeigos

Skirtingai nuo actekų, majų žyniai nesilaikė celibato. Jų sūnūs sekdavo tėvų pėdomis ir tapdavo žyniais, nors kartais jais galėjo tapti ir antrieji valdovų sūnūs. Žynio titulas Ah Kinas (Ah Kin – „tas iš saulės“) nurodo apie jo sąryšį su kalendoriumi ir astronomija; į jų pareigas įėjo ne tik apeigų atlikimas, bet ir švietimas. Taip pat jie atsakė už kalendoriaus apskaičiavimą, astronominių įvykių aiškinimą, ceremonijų, švenčių organizavimą, pranašavimą, sergančiųjų gydymą, rašto mokymą, geneologinio valdovų medžio sudarymą.

Kaip jau minėta, majai tikėjo cikliška laiko prigimtimi. Apeigos ir ceremonijos buvo tiesiogiai susijusios su atskirais žvaigždžių ir žemės ciklais, kurie buvo stebimi ir atžymimi kalendoriuose. Žyniai interpretuodavo tuos ciklus, pagal juos spėdavo ateitį ar pasakodavo apie praeitį. Jei žynių pranašystės nusimatė netolimoje ateityje, buvo vykdomi aukojimai siekiant numaldyti dievus. Aukomis galėjo būti nedideli gyvūnai, valdovų nuleistas kraujas, nors gan dažnai vykdytas ir žmonių aukojimas.

Aukojant žmogų žyniui padėdavo keturi senoliai, taip vadinami čiakai (pagal lietaus dievą Čiaką, gyvenantį pasaulio kampuose). Jie laikė aukos kojas ir rankas, o krūtinę atverdavo kitas žmogus, vadinamas Nakumu. Kitu ceremonijos dalyviu buvo čilamas – šamanas, kuris gaudavo žinią iš dievų patekęs į transo būseną. Jo pranašystės buvo interpretuojamos žynių.

Kiekvienas majų ritualas būdavo padiktuotas kalendoriaus, kurio didįjį ciklą sudarė 260 dienų. Datos ir simboliai turėjo svarbią magišką reikšmę. Dažnai sutinkami skaičiai yra 4, 9, 13. Prieš ritualus ir jų metu būdavo griežtas pasninkas, būdavo draudžiama valgyti daugelį produktų, propaguotas lytinis susilaikymas, taip pat tekdavo dalyvauti kūno kankinimo ritualuose, pvz., nuleidžiant kraują iš ausų, skruostų, lūpų, liežuvio, varpos. Kraujas buvo naudojamas stabų apliejimui. Prieš pat ispanų užkariavimą tokie stabai buvo apdedami prieskoniais, kaučiuku, rituališkai maitinti. Žmonių aukojimo ritualams buvo parenkami vergai, nesantuokiniai vaikai, išpirktos našlaitės. Kita vertus, iki toltekų užkariavimo žmonės aukoti retai, dažniau tam naudoti gyvūnai – kalakutai, šunys, voverės, iguanos, putpelės.

Pačios didžiausios ceremonijos vykdavo pasitinkant Naujuosius Metus. Ši ceremonija vykdavo kiekvienoje majų bendruomenėje penkių paskutinių senųjų metų dienų (bevardžių ir nelaimingųjų) metu. Tada ceremonija keliaudavo specialiu grįstu keliu link stabo, įrengto viename iš keturių miesto kampų. Kasmet būdavo keliaujama vis prie naujo stabo, taip buvo sudaromas 4 metų ciklas. Šis ciklas judėdavo prieš laikrodžio rodyklę. Ten vykdavo pranašavimai apie ateinančius metus. Blogos pranašystės būdavo nuvejamos specialių ritualų pagalba, pavyzdžiui, žinoma ėjimo per ugnį ceremonija, kai žyniai bėgdavo per karštą, dar įraudusią anglį.

Be to, visų metų eigoje vykdavo žemės ūkio apeigos, ritulai skirti kitiems svarbiems užsiėmimams – medžioklei, bitininkystei, žvejybai, amatams, kad miestui nepritrūktų medaus, žuvies, medžioklės laimikio ir kt. Taip pat buvo atliekami ritualai lietaus iškvietimui ir kt.

Nors tradiciškai manoma, kad klasikinė majų visuomenė buvo teokratija – žynių valdoma valstybė, tačiau iš tiesų nėra jokių įrodymų apie patį žynių egzistavimą klasikiniu laikotarpiu. Jie suklestėjo tik ankstyvuoju poklasikiniu laikotarpiu, greičiausiai dėl toltekų įtakos. Klasikiniu laikotarpiu miesto aukštuomenės rangą sudarė menininkai, rašytojai, skulptoriai. Svarbiausiuoju rašytoju, atsakingu valdovui buvo Ah Kutunas – valstybės bibliotekininkas. Nepaisant to, kraujo aukojimo ir savižalos ritualai užėmė tokį pat svarbų vaidmenį kaip ir poklasikiniu laikotarpiu.

Nuorodos

Vikisritis: Lotynų Amerika

• Majų mitologija. Mitologijos enciklopedija
• Senoji Mezoamerika. Majų mitologija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.