Langobardai
Langobardai (vok. Langobarden), lombardai – viena iš germanų genčių, kilusi iš Šiaurės Europos, kuri apsigyveno Dunojaus slėniuose, o iš čia įsiveržė į Bizantijos valdomą Italiją vadovaujant Alboinui. Jie įkūrė Italijos karalystę, gyvavusią iki 774 m., kai ją užėmė frankai. Pagal juos pavadintas Italijos regionas Lombardija.
Išsamiausias istorinis šaltinis apie lombardų kilmę ir istoriją yra Pauliaus Deakono Historia gentis Langobardorum, parašyta VIII a. Paulius daug žinių sėmėsi iš VII a. Origo Gentis Langobardorum. Origo pasakoja apie mažą gentį Winnili[1], gyvenusią pietų Skandinavijoje[2]. Jie pasidalino į tris grupes ir vena iš jų išvyko ieškoti naujų žemių. Išvykimo priežastis tikriausiai buvo gyventojų perteklius[3]. Išvykstantiems vadovavo broliai Ybor ir Aio bei jų motina Gambara[4]. Jie atvyko į Scoringa sritį, kuri tikriausiai buvo Baltijos krantas[5] arba Elbės[6] žemupys. Šią sritį valdė vandalai, o jų vadai broliai Ambri ir Assi liepė pasirinkti: kariauti arba mokėti duoklę.
Winnili buvo jauni ir narsūs, tad atsisakė mokėti duoklę.
Tacitas ir Stabonas teigia, jog langobardai I a. gyveno Elbės žemupyje, kairiajame jos krante. IV–V a. apsigyveno Dunojaus vidurupio baseine.
Langobardų karalystė
redaguoti
568 m. langobardų vadovaujama saksų, sarmatų ir kitų genčių sąjunga, spaudžiama avarų puolė Šiaurės Italiją, kurią tuo metu valdė Rytų Romos imperija. Langobardai įsitvirtino Lombardijoje (čia išliko genties pavadinimas) bei Tuscijoje (dabar Toskana) ir sukūrė Langobardų karalystę (lot. Regnum Langobardorum). Jos sostinė buvo Pavija. Po karaliaus Alboino mirties VI a. II pusėje užkariautos Spoleto ir Benevento teritorijos tapo savarankiškomis hercogystėmis. Karalystė buvo atkurta 584 m.
Langobardų karalystę sudarė keli dideli politiniai dariniai, išsimėtę visoje Italijoje. Šios kunigaikštystės, nors formaliai buvo sudėtinės karalystės dalys, iš esmės buvo nepriklausomos. Tačiau jų gyventojai turėjo bendrus papročius ir kalbą, o kunigaikščiai giminiavosi su lombardų karaliais.
773–774 m. langobardų karalystę užkariavo frankų valdovas Karolis Didysis.[7]
Langobardų valstybės
redaguoti- Didžioji Lombardija - teritorijos Šiaurės Italijoje, kurios administruotos kaip trys vienetai: Neustrija, Austrija ir Tuscia. Vėliau čia susiformavo apie 20 smulkių hercogysčių su centrais didžiausiuose miestuose: Friulyje, Ivrėjoje, Parmoje, Pjačenzoje ir kt.
- Mažoji Lombardija - teritorijos pietų Italijoje:
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Priester, 16. Iš senovės germanų kalbos Winnan reiškia "kovojantys", "laimintys".
- ↑ Harrison, D. & Svensson, K. (2007). Vikingaliv Fälth & Hässler, Värnamo. 978-91-27-35725-9 p. 74
- ↑ Menghin, 13.
- ↑ Priester, 16. Grimm, Deutsche Mythologie, I, 336. Old Germanic for "Strenuus", "Sybil".
- ↑ Priester, 16
- ↑ Hammerstein, 56.
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. MELI institutas, Vilnius.