Langobardų karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Langobardų karalystė (lot. Regnum Langobardorum), dar vadinta Visos Italijos karalyste (lot. Regnum totius Italiae) – langobardų tautos sukurtų valstybių sąjunga viduramžių Italijoje. Didžiausio išsiplėtimo laikais (VIII a. vid.) valdė didžiąją dalį Apeninų pusiasalio.
| Regnum Langobardorum Langobardų karalystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Pavija | |||
| Kalbos | lotynų | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | viduramžiai | |||
Įkūrimas redaguoti
Iki langobardų įsiveržimo į Italiją Apeninų pusiasalį kontroliavo Bizantijos imperija, kuri šias teritorijas kontroliavo kaip Ravenos egzarchatą. Tačiau Bizantija buvo pavargusi po ilgai trukusių karų su ostgotais, o Italijos teritorijos buvo nusiaubtos ir ištuštėję. Ši situacija leido kitai germanų genčiai, Alboino vadovaujamiems langobardams, pajudėti iš Panonijos 568 m. ir įsiveržti į Italiją.
Iki 572 m. langobardai užėmė visą Padaniją, pasiekė Paviją, kurią paskelbė savo sostine. Taip pačiais metais Alboinas buvo nužudytas sąmokslo metu. Po jo mirties 32 kunigaikščiai Pavijoje karaliumi išrinko Klefą, kuris praplėtė sritis užimdamas Toskaną. Maždaug tuo pat metu kiti langobardų kunigaikščiai patyrė laimėjimus pietuose, kur buvo įkurtos Spoleto ir Benevento kunigaikštystės.
Tarpuvaldis redaguoti
574 m. Klefas buvo nužudytas, o neišrinkus naujo karaliaus tarpuvaldis tęsėsi iki 585 m. Tai sudarė prielaidas įsitvirtinti smulkiems kunigaikščiams.
Skirtingai nei anksčiau Italijoje viešpatavę ostgotai, langobardai niekada nebuvo vienvaldžiai Apeninuose. Jie dalinosi valdžia su Bizantija, kuri išlaikė valdžią svarbiausiuose pajūrio miestuose. Šios Bizantijos sritys buvo administruojamos kaip Ravenos egzarchatas, Romos, Neapolio ir Kalabrijos hercogystės. Jos teritoriškai atskyrė langobardų kontroliuojamas žemes ir neleido joms vieningai vystytis.
Be to, pati Langobardų karalystės organizacija buvo daugiau atskirų kunigaikštysčių (hercogysčių) konfederacija nei kad centralizuota valstybė. Šiaurinė karalystės dalis buvo vadinama Didžiąja Langobardija (lot. Langobardia Major). Joje priskaičiuojama daugiau nei 20 smulkių kunigaikštysčių, kuros formavosi aplink didžiuosius miestus. Jose praktiškai vienvaldžiai buvo kunigaikščiai (dux), turėję politinę ir karinę galią. Žemiau jų stovėjo gastaldai. Šių kunigaikštysčių centrai buvo Friulis, Čeneda, Trevizas, Vičenca, Verona, Trentas, Parma, Redžas, Pjačenca, Milanas, Bergamas, Pavija, Turinas, Aosta, Ivrėja, Persičeta ir kiti miestai. Šios kunigaikštystės buvo grupuojamos į tris dideles dalis. Ją sudarė Neustrija šiaurės vakaruose, Austrija šiaurės rytuose ir Tuscija pietuose.
Pietinė karalystės dalis, buvusi piečiau Romos ir atskirta Bizantijos žemių, buvo vadinama Mažąja Langobardija. Čia egzistavo dvi didelės kunigaikštystės – Spoletas ir Beneventas.
Religiniai nesutarimai redaguoti
Kadangi Langobardų karalystei trūko vienybės, jai grasino Frankų valstybė bei Bizantija. Todėl kunigaikščiai buvo priversti rinkti naują karalių. Juo 585 m. išrinktas Autaris. Jis sugebėjo konsoliduoti valdžią, apsiginti nuo frankų ir netgi užpulti Bizantiją. Siekdamas savo tikslų jis sudarė sąjungą su frankų priešais bavarais, vesdamas princesę Theudelindą. Jo valdymas traktuojamas kaip pirmasis stabilumo laikotarpis Langobardų karalystės istorijoje.
590 m. nužudžius Autarį, jo žmona savo vyru išsirinko Turino kunigaikštį Agilulfą, kuris tapo nauju karaliumi. Toliau buvo stiprinama centralizuota valdžia, siekiant vietos kunigaikščius paversti savo žemių administratoriais. Valdymo modelių langobardai mokėsi iš seniau čia gyvenusių romėnų, kurie palaipsniui buvo įtraukiami į valstybės valdymą. Tokiu būdu langobardai vis labiau perėmė pažengesnę romėnų civilizaciją.
Tai buvo susiję ir su religiniais klausimais. Langobardai buvo pagonys arba arijonai, tuo tarpu brendo poreikis priimti katalikybę. Agilulfas ir Theudelinda rėmė šią krikščionybės formą. Ši politika tęsėsi ir po 616 m., valdant Agilulfo sūnui Adaloaldui, kuris buvo mažametis, todėl regentavo jo motina.
625 m. valstybėje įvyko perversmas, kurio metu karaliumi tapo Turino hercogas Arioaldas. Jam ir jo įpėdiniams valdant stiprėjo arijoniškoji langobardų frakcija, kuri priešinosi santykių su Bizantija ir popiežiumi gerinimui bei lotynakalbių vietos gyventojų įtraukimui į politinius procesus. Ši priešprieša ryškėjo ir geografijoje: šiaurės rytinė karalystės dalis (Austrija) buvo labiau arijoniška, o šiaurės vakarinė (Neustrija) - katalikiška.
Iki VII a. vidurio Langobardų karalystė galutinai įsitvirtino šiaurės Italijoje. Buvo sutramdyti avarai, nukariauta Ligūrija, sutriuškintas Ravenos egzarchas. Tačiau stiprėjo Frankų valstybės įtaka ir grėsmė.
653 m. karaliumi išrinktas Aripertas I, Theudolindos anūkas (vadinamoji "Bavariškoji dinastija"), kuris laikėsi prokatalikiškos linijos. Katalikybę skatino ir jo sūnus Pektaritas, valdęs 671-688 m. bei anūkas Kunipertas. Šiuo laikotarpiu religinis susipriešinimas tik augo, ir ne kartą prasiveržė kaip Austrijos kunigaikščių sukilimai bei maištai. Nepaisant to, iki VIII a. pradžios langobardų karaliams pavyko įtvirtinti katalikybę kaip pagrindinę valstybės religiją.
Liutprando valdymas redaguoti
700 m. mirus Kunipertui ir sostą paveldėjus jo mažamečiam sūnui, prasidėjo kovos dėl valdžios, kurių metu valdžią paimti bandė skirtingi langobardų kunigaikščiai. Galiausiai 712 m. įsitvirtino Liutprandas, laikomas stipriausiu šios valstybės karaliumi.
Liutprandas sudarė stiprias sąjungas su frankais ir avarais, kas leido jam užsitikrinti ramybę šiaurinėse karalystės sienose. Tačiau augo grėsmė pietuose, nes šalį aktyviai puldinėjo saracėnai. Be to, vyko kivirčas tarp popiežiaus ir Bizantijos egzarcho, kilęs dėl ikonoklazmo klausimų. Šiame kivirče Liutprandas rodė diplomato gebėjimus, laviruodamas tarp abiejų pusių interesų. Iš pradžių jis palaikė popiežiaus pusę ir netgi praplėtė Romos hercogystę savo valdų sąskaita. Vėliau jis sudarė sąjungą su Bizantija.
Liutprando laikais valstybė pasiekė didžiausią centralizacijos lygį. Sostinė Pavija tapo jos administraciniu centru, o vietos kunigaikščiai bei gastaldai - provincijų administratoriais. Buvo sutvarkytos mokesčių, teisinės sistemos. Be viso to, pasiekta stipri kontrolė Mažojoje Langobardijoje - langobardų valstybėse Italijos pietuose.
Paskutinieji valdovai redaguoti
Po Liutprando mirties 744 m. į valdžią atėjo silpnas valdovas Ratčis, kuriam kilo daug iššūkių stengiantis centralizuoti valdžią ir derėtis su stiprėjančia Frankų valstybe. Šis karalius buvo priverstas vis labiau remtis romėnais ir gaivinti senuosius vietinius papročius bei tradicijas. Nutraukęs Perudžos apgultį jis susilaukė nepasitikėjimo iš kunigaikščių, kurie karaliumi išrinko jo brolį Aistulfą.
Didžiausias Aistulfo nuopelnas buvo 751 m. įvykęs Ravenos paėmimas, kuris labai nusilpnino Bizantijos pozicijas Italijoje. Kartu šis žingsnis simboliškai padarė langobardus Romos imperijos paveldėtojais. Paėmęs Istriją Aistulfas pasiekė Langobardų karalystės didžiauso išsiplėtimo, o kartu ir kontrolės Mažojoje Langobardijoje.
Nepaisant šių pasiekimų, geopolitinė situacija tapo nepalanki Langobardų karalystei. Frankų valstybėje į valdžią atėjus Karolingų dinastjai, frankai tapo agresyvia Europos jėga. Jų ilgalaikė sąjunga su popiežiumi nebuvo tinkama langobardų interesams. Aistulfas, kurį frankai laikė savo priešu, 754 ir 756 m. pralaimėjo Frankų armijoms ir netrukus mirė.
Naujai išrinktas karalius Deziderijus kuriam laikui gebėjo suvaldyti situaciją. Jis atkūrė gerus santykius su savo pavaldiniais romėnais, susitaikė su popiežiumi Pauliumi I. Be to, jam pavyko ištekinti savo dukteris už Bavarų kunigaikščio Tasilo ir būsimojo Frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo. Šis karalius rėmė religiją, gausiai kūrė vienuolynus ir bažnyčias, kaldino pinigus.
771 m. Karolis Didysis tapo Frankų karaliumi ir anuliavo savo santuoką su Deziderijaus dukra. Tai labai pablogino abiejų valstybių santykius. 772 m. popiežiumi tapo langobardams priešiškas Adrianas I. Šie įvykiai inspiravo Frankų armijos įsiveržimą į Langobardiją ir Pavijos paėmimą 774 m.
Tai reiškė karalystės pabaigą. Karalius Deziderijus su žmona buvo ištremti į Galiją, o jo sūnus Adalgis pabėgo į Bizantiją. Karalystė buvo įjungta į Frankų valstybę kaip sudėtinė jos dalis (kurį laiką egzistavo imperijos titulatūroje), ir jos valdymo struktūra perorganizuota. Nuo tada ši valda buvo vadinama Italijos karalyste. Pietuose buvusi Benevento kunigaikštystė nepatyrė frankų kontrolės ir liko egzistuoti kaip atskira valstybė.
Nuorodos redaguoti
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |