Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio raj.) baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais, buvo sudarytas teisinis ir politinis Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas, įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizacija, o Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaracija apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija

Deklaracijos atsiradimo prielaidos

1940 m. birželio 15 d. po ultimatyvaus reikalavimo, Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjo intensyvi sovietizacija. Buvo uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti bet kokie ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus 1941 m. birželio 22 d. sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Dalis jų priversti kariauti vokiečių pusėje arba išvežti darbams į Vokietiją. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos–spalio mėn. SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, vykdomi iki Stalino mirties 1953 m. Įsitvirtino komunistų diktatūra. Iš Maskvos į Lietuvą buvo siunčiami režimui lojalūs valdininkai. Iš gyventojų vėl buvo atimamas visas jų turtas paliekant tik pačius būtiniausius daiktus. Intensyvinant sovietizaciją, 1947 m. imtasi gyventojų prievartinio varymo į kolūkius. Pastarieji buvo kuriami turtingų ūkininkų valdose. Patys ūkininkai buvo ištremiami, o jų turėti ūkiniai pastatai virsdavo kolūkių fermomis. Į jas buvo suvedami aplinkinių valstiečių gyvuliai. Kadangi kolūkiai turėjo sumokėti dideles ūkio produktų normas valstybei – kolūkiečiai skurdo. Jiems nebuvo leidžiama išsikelti į miestus, mat neturėjo asmens dokumentų. Atlyginimas už darbą jiems dažniausiai mokėtas ne produktais, o pinigais.

Rezistencinis judėjimas

Antroji sovietinė okupacija buvo paženklinta ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija. Ji vyko 1944–1953 m. Dešimt metų vykęs ginkluotas pasipriešinimas, dar vadinamas partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Rezistencijos dalyviai siekė atkurti demokratinę, nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip pat buvo norima sunaikinti šalyje įsitvirtinantį komunizmą. Stengtasi grąžinti tautines vertybes ir varžomą religinę laisvę. Partizanais tapdavo įvairių amžiaus grupių ir išsilavinimo bei socialinio sluoksnio asmenys. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu šiuos asmenis privertė okupacinės sovietų valdžios vykdoma politika. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi dideli būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su Raudonąja armija. Antras etapas apėmė 1946  m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5-15 asmenų, gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečiais etapas 1949 m. – 1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, vadovaujamas Jono Žemaičio – Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras.

Deklaracijos originalas

Susitikimas Minaičiuose

1949 m. vasario mėn. Minaičių bunkeryje tarp Baisogalos ir Radviliškio, įvyko išskirtinis įvykis – partizanų vadų suvažiavimas. Jame buvo atstovaujami visi partizanų struktūriniai vienetai. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: Jonas Žemaitis - Vytautas, Juozas Šibaila - Merainis, Petras Bartkus - Žadgaila, Adolfas Ramanauskas - Vanagas, Aleksandras Grybinas - Faustas, Vytautas Gužas - Kardas, Leonardas Grigonis - Užpalis ir Bronius Liesys - Naktis. Pirmojo posėdžio metu patvirtintas organizacijos pavadinimas: „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ ir suformuota visuotinai patvirtinta vadovybė – LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas (jam suteiktas partizanų generolo laipsnis); LLKS visuomeninės dalies viršininkas – J. Šibaila-Merainis; LLKS visuomeninės dalies skyriaus viršininkas – B. Liesys-Naktis. Nors pusę metų vyko paruošiamasis darbas, konsultacijos, suvažiavimas truko ilgai – 20 dienų. Iš viso suvažiavime svarstyti 23 klausimai, o nutarimai išlikę posėdžių protokoluose. Jie reglamentavo sąjūdžio, vadovybės struktūrą, veiklos taktiką, santykius organizacijos viduje ir su gyventojais. Nuspręsta leisti pogrindžio spaudą „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Politinę programą pristatė jos autorius J. Šibaila-Merainis. Ją sudarė 12 punktų. Programoje buvo akcentuojama, kad galutinis kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu.

Vasario 16 d. proga, pažymint Lietuvos valstybės nepriklausomybės metines, buvo pasirašyta LLKS Tarybos politinė deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Joje pabrėžiama, kad dokumentas pasirašytas atstovaujant visoms Lietuvoje veikiančioms partizanų apygardoms. Deklaracijoje kalbama apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę, gyvuojančią 1922 m. Konstitucijos dvasia.  Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Suvažiavime taip pat priimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Tai buvo vienintelis visuotinis vadų susirinkimas. Sudėtingėjant padėčiai krašte, mažėjo rėmėjų skaičių. Vis sunkiau buvo susisiekti ne tik sričių štabams, bet ir greta veikiantiems būriams. Vis daugiau partizanų žūdavo ar būdavo suimami[3]. Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją. Trys šio akto signatarai žuvo tais pačias 1949 metais, dar trys – po metų – dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.

Kelionė į Minaičių suvažiavimą

Į partizanų suvažiavimo vietą vadai keliavo ilgai. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas–Vanagas į suvažiavimą vyko beveik tris mėnesius: nuo lapkričio 15 d. iki vasario 4. Keliauti dažniausiai tekdavo naktį, nuo vieno būrio prie kito. Kelionę labai apsunkino nepalankiausias žygiui žiemos metas. Buvo labai daug sniego, todėl stengtasi eiti vienam paskui kitą, kad sudarytų vieno žmogaus įspūdį. Žiema turėjo savų pliusų, mat okupacinė valdžia neįtarė, jog tokio lygio vadų suvažiavimas gali įvykti žiemą. Kelionę ir susitikimus sunkino tai, kad asmenys vieni kitų nepažinojo, todėl kiekvieną kartą su kažkuo susitikus tekdavo ilgai įrodinėti, jog asmuo nėra gerai parengtas sovietinės valdžios agentas.

Atminimo lenta Minaičiuose

Signatarai

Iš aštuonių 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų net pusė – keturi – buvo mokytojai, du studentai, vienas karininkas ir vienas buhalteris.

Jonas Žemaitis–Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, karininkas, sūnaus Laimučio tėvas; 45-erių sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime;

Adolfas Ramanauskas–Vanagas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities vadas, mokytojas, atsargos karininkas, dukros Auksutės tėvas, 39-erių sušaudytas KGB kalėjime Vilniuje;

Juozas Šibaila–Merainis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, mokytojas, trijų sūnų – Vytauto, Rimvydo, Kęstučio – tėvas, 47-erių žuvo Ramygalos valsčiuje Dovydų miške;

Leonas Grigonis–Užpalis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, mokytojas, 44-erių žuvo Daugėliškių miške, Ariogalos valsčiuje;

Aleksandras Grybinas–Faustas, Tauro apygardos vadas, mokytojas, 29-erių žuvo Šunkarių miške, Šakių apskrityje;

Vytautas Gužas–Kardas, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, buhalteris, 29-erių žuvo Smaidrių kaime, Tauragės apskrityje;

Bronius Liesys–Naktis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, studentas, būsimas žurnalistas, 27-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone;

Petras Bartkus–Žadgaila, LLKS Prezidiumo sekretorius, studentas, būsimas sklandytojas, 24-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone.

Reikšmė

Minaičiuose pasirašyta deklaracija yra pripažįstama Lietuvos valstybės teisės aktu Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje.

Ekspozicija atkurtame bunkeryje Minaičiuose

Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis – Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio–Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas – Vanagas.

Įamžinimas

2010 m. visiems Deklaraciją pasirašiusiems asmenims po mirties buvo suteiktas signatarų statusas.

2010 m. lapkričio 22 d. Minaičių kaime atidengtas šiai Deklaracijai ir jos signatarams skirtas paminklas. Jo autorius – skulptorius Jonas Jagėla.

2012 m. Miknių-Pėtrėčių sodyboje Minaičių kaime buvo atkurtas bunkeris ir įrengta ekspozicija „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

2019 m. gegužės mėn. Valstybės pažinimo centre atkurtas partizanų bunkeris ir atidaryta Deklaracijos 70-mečiui skirta paroda „19490216: Apsisprendimo šifras“.

Kiekvienais metais vasario 16 d. Minaičių kaime vyksta iškilmingas minėjimas.

Literatūra

• Laisvės deklaracija ir jos signatarai (sud. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). – Kaunas: Naujasis lankas, 2009. – 56 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-535-0
• Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 33960/3, t. 10, l. 227
• Partizanų bunkeryje gimusi deklaracija // Kauno diena, 2009-02-07

Nuorodos

• Apie deklaraciją plačiau^{[neveikianti nuoroda]}