Atverti pagrindinį meniu
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Lietuvos karalystė buvo trumpai gyvavusi konstitucinė monarchija įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Lietuvos karalystė, kuri, pasibaigus karui Rytų fronte, turėjo tapti de facto Vokietijos valstybės vasale, tačiau de jure nominaliai – nepriklausoma Rytų Europos monarchija.

Lietuvos karalystė
Vokietijos imperijos satelitinė valstybė
Flag of the German Empire.svg
 
Flag of Russia.svg
1918 Flag of Lithuania.svg

Flag of {{{paprastas_pav}}}

Vėliava

Sostinė Vilnius
Valdymo forma Konstitucinė monarchija
Karalius Mindaugas II
Istorija
 - Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d.
 - Monarchijos atsisakymas 1918 m. lapkričio 2 d.
Lietuvos karalystės administracinis žemėlapis (1918 m.)

IstorijaKeisti

1917 m. gruodį, susirinkusi Lietuvos suvereniteto Taryba, vėliau – Valstybės Taryba, priėmė pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją, kuri akcentavo „itin glaudžią Lietuvos ir Vokietijos valstybių sąjungą“. Vertinant tai, jog 1917 m. lapkritį absoliučią valdžią Rusijoje įgavę bolševikai ketino atkurti carinės imperijos ribas, Lietuvos gyventojai palankiai vertino pirmąją deklaraciją, tačiau A. Smetonai pranešus, jog realiai nepriklausoma Lietuva be Vokietijos globos yra neįsivaizduojama, pasitraukė dalis Tarybos narių.

Karaliaus rinkimaiKeisti

Bolševikai, prisidengę „Didžiąja revoliucijos ir Taikos saule“, tvirtino, jog esą Lietuvoje veikia marionetinė kaizerinė valdžia su „apsimestine taryba“ priešakyje, todėl būtina „išvaduoti Lietuvą ir paskelbti naująją Tarybų valdžią“. Tenka pripažinti, kad Lietuvos Taryba laikėsi iš vokiečių administracijos malonės bei paramos, nes Lietuvos Tarybą atvirai subsidijavo ir rėmė Vokietija. Apie daugiau, kaip tris mėnesius, Lietuvos rinktinį valdovą Vilhelmą Urachą, kurį, kaip nekarūnuotą karalių, norėta lyginti su Vytautu Didžiuoju, išrinko Lietuvos Taryba Mindaugo II-ojo vardu.

RespublikaKeisti

1918 m. vasario 16-ąją, paskelbus antrąją Nepriklausomybės deklaraciją, vokiečius papiktino tai, kad antriniame variante nebebuvo iš viso užsiminta apie sąjungą su Vokietija, tačiau, vis dėlto, Berlynas buvo priverstas sutikti su šiomis sąlygomis dėl vis didėjančios vietinių gyventojų antipatijos, dėl nenoro tiesiogiai konfliktuoti su lietuviais bei Tarybų Rusijos ir Lenkijos pašonėje, ties Nemunu, įsikūrimo.