Lietuvių liaudies skulptūra
Lietuvių liaudies skulptūra – viena iš vaizduojamosios dailės šakų. Tradicinės lietuvių liaudies skulptūros vadinamos statulėlėmis, dievukais, šventuolėliais, smutkeliais ir kitokiais vardais. Meistrai, kurie kūrė tokias skulptūras, buvo vadinami dievdirbiais. Ypač liaudies skulptūra Lietuvoje buvo plačiai paplitusi XIX-XX a. pr. Iki šių dienų daugiausiai dirbinių yra išlikę Žemaitijoje.[1]
Lietuvos kultūra |
---|
Praktikos |
Kultūros istorija
|
Modernioji kultūra
|
|
Skulptūrėles meistrai drožė iš medžio, ypač iš liepos, beržo, alksnio. Jas dažė polichrominiais dažais. Padarytas skulptūrėles dėjo į koplytstulpius, koplytėles. Akmenines, gipsines ir kitokias skulptūras dažnai statė kapinėse.
Labiausiai paplitusios Kristaus figūrą vaizduojančios skulptūros: Nukryžiuotasis, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis, Kristus nešantis kryžių ir kt. Lietuvių liaudies skulptūroje paplito ir kiti šventieji – Šv. Jonas Nepomukas, Šv. Jonas Krikštytojas, Šv. Izidorius, Šv. Juozapas, Šv. Jurgis, Šv. Kazimieras, Šv. Pranciškus, Šv. Rokas, Šv. Agota, Šv. Barbora, Šv. Florijonas, Šv. Antanas, Šv. Kotryna, Šv. Petras, Šv. Povilas ir kt. Šie šventieji buvo vaizduojami pavieniui arba grupinėse kompozicijose. Ypatingą vietą užėmė Šv. Marijos, todėl dievdirbiai sukūrė įvairių ją vaizduojančių skulptūrų (pvz., Pieta ir kt.).
Medinės skulptūros
redaguotiAkmeninės, cementinės ir kt. skulptūros
redaguoti-
Šv. Marija Mergelė
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvių liaudies skulptūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008