Kumarbis

Kumarbis – aukščiausioji huritų dievybė, dievų tėvas. Iš huritų panteono perimtas hetitų, kurių mituose buvo dievo Alalu arba dangaus dievo Anu sūnus, audros dievo Tešubo tėvas. Tapatintas su šumerų Enliliu ir vakarų semitų Elu.

Kumarbis žinomas iš keleto mitologinių hetitų tekstų, dar bendrai įvardijamų „Kumarbio ciklu“. Tarp šių tekstų yra ir „Poema apie kovą dėl valdžios danguje“ (dar žinoma kaip giesmė apie Kumarbį arba Hetitų teogonija, CTH 344), giesmė apie Ulikumį (CTH 345), slibino Hedamu mitas (CTH 348), mitas apie Sidabrą (CTH 364) ir kiti. Giesmė apie Kumarbį datuojama XIV ar XIII a. pr. m. e. Ji yra išlikusi trijose lentelėse, tačiau įskaitoma tik nedidelė teksto dalis.[1]

Kumarbio ciklasKeisti

Kaip tvirtinama poemoje „Apie kovą dėl valdžios danguje“, Alalu buvo pirmasis dangaus valdovas, viešpatavęs devynis amžius. Jam lenkęsis bei laikydamas taurę patarnaudavęs ir galingasis dievas Anu, tačiau atėjus dešimtajam amžiui tarp šių dievybių įvykusi kova, pasibaigusi tuo, kad danguje ėmęs viešpatauti Anu, o Alalu buvo priverstas slėptis „tolimoje tamsiojoje žemėje". Tuomet dievui Anu lenkęsis ir paduodamas į stalą valgį patarnaudavęs galingasis dievas Kumarbis. Kaip ir jo pirmtakas, Anu viešpatavęs devynis amžius, o atėjus dešimtajam tarp jo ir Kumarbio kilusi kova. Anu bandymas pabėgti į dangų buvęs nesėkmingas – Kumarbis jį pagavęs už kojų ir nutempęs žemyn, o tada nukandęs ir prarijęs Anu genitalijas. Jos įstrigusios Kumarbyje tarsi „lydyta bronza“. Anu perspėjo „džiaugsmingai nusikvatojusį“ Kumarbį, kad jis esąs nėščias (audros dievu Tešubu, dievu Tašmišu bei Arancachu – Tigro upės personifikacija). Anu iškeliavus į dangų, Kumarbis išspjovė dar neprarytus likučius, iš kurių atsirado didysis dievų kalnas Kancuras. Įpykęs Kumarbis apsilankė pas Enlilį, o pastarasis skaičiavo mėnesius, likusius iki gimdymo. Kai Anu paraginęs dievus, esančius Kumarbyje, iš jo išeiti, šie ėmę svarstyti, kaip tą būtų geriausia padaryti, vienas jų išėjęs pro Kumarbio kaukolę. Tuo metu Kumarbis šaukėsi dievo Ea, reikalaudamas savo sūnaus Tešubo, kurį teigė suvalgysiąs ir sutraiškysiąs kaip trapią nendrę. Iš išlikusių teksto fragmentų žinoma, kad epizode minimas ir akmuo, kurį Kumarbis bandė praryti ir (arba) išspjovė.[2][1]

Šiuo atveju esama paralelių su Hesiodo teogonijaUranas buvo nuverstas sūnaus Krono ir iškastruotas, o iš Krono, kuris visus šešis savo ką tik gimusius vaikus prarijo, savo ruožtu valdžią atėmė jo sūnus Dzeusas, kurį buvo išgelbėjusi Rėja.[2]

Poemos pabaiga yra prarasta, tačiau galima spėti, kad joje aprašomas Tešubo tapimas dangaus valdovu, nes giesmės apie Ulikumį pradžioje audros dievas Tešubas jau viešpatauja danguje. Giesmėje apie Ulikumį toliau aprašomas Kumarbio bandymas jam atkeršyti. Tuo tikslu jis savo sėkla apvaisino didžiulę uolą ir taip gimė akmeninis berniukas, turėjęs nugalėti audros dievą. Sūnų tėvas pavadino Ulikumiu ir paslėpė požemiuose. Ten jis sėdėjęs ant milžino Upelurio, laikiusio dangų ir žemę, dešiniojo peties. Berniukas labai greit augo, tad netrukus jį – iš akmens kyšojusį akmeninį milžiną – pastebėjo saulės dievas ir pranešė apie tai Tešubui. Pastarasis, lydimas brolio Tašmišu ir sesers Šauškos (Ištar atitikmuo), nuskubėjo prie jūros. Išvydus akmeninį milžiną, jį apėmė neviltis. Deivė Šauška bandė Ulikumį apkerėti savo gundančiais apžavais ir dainomis, tačiau milžinas pasirodė esąs aklas ir kurčias. Galiausiai dievai nusprendė Ulikumį pulti, tačiau buvo nugalėti ir sutriuškinti. Akmeniniam milžinui vis augant ir jau ėmus siekti dievų buveines, Tešubas, patartas brolio Tašmišu, kreipėsi į išminties dievą Ea. Šis aplankė milžiną Upelurį, perspėdamas, kad ant jo pečių sėdintis Ulikumis esąs piktų užmačių turinčio Kumarbio įrankis. Tuomet Ea paliepė dievams atgabenti varinį rėžtuką, kuriuo laikų pradžioje buvo atskirti dangus ir žemė. Šiuo rėžtuku Ulikumis nuo Upelurio ir buvo atskirtas. Giesmės pabaiga nėra aiški, nes tolesnis tekstas pažeistas. Iš išlikusių fragmentų aišku tai, kad audros dievas Tešubas veržėsi į kovą ir, kaip manoma, toliau aprašoma galutinė jo pergalė prieš Kumarbį.[1][2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 The Cambridge Companion to Greek Mythology, 2007, p. 92–94.
  2. 2,0 2,1 2,2 Hetitai (4 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos „Religijos istorijos metmenys“). [Nuoroda tikrinta 2019-07-30].