Šauška

Šauška arba Šavuška (het. Šauša , vėliau Šawuška) – huritų meilės ir vaisingumo deivė.[1] Iš huritų panteono šią deivę perėmė hetitai.

Deivės Šauškos bareljefas Jazilikajoje.

Deivės Ištarės atitikmuo, kartais hetitų dantiraštyje taip ir įvardijama.[2] Būdingi ir kai kurie karo dievybės bruožai, atsiskleidžiantys hetitų „Giesmėje apie Ulikumį“. Buvo siejama su požemio pasauliu, buvo tikima, kad rūpinasi šeimos gerove, o ją supykdžius, iš vyrų galinti atimti jėgas. Šventasis gyvūnas – liūtas. Vaizduojama su dviem sparnais, šalia liūto, drauge su dviem tarnaitėmis. Vardas bandomas sieti su huritų žodžiu *šauri, reiškiančiu ginklą. Brolis – huritų audros dievas Tešubas.[1]

Apie Šaušką yra išlikę nemažai žinių, nes ji buvo hetitų valdovo Hatušilio III deivė globėja. Pastarasis buvo vedęs Šauškos vyriausiojo žynio dukterį Puduhepą. Minima viename iš XIV a. pr. m. e. Amarnos laiškų (EA 19), kuriame kalbama apie egiptiečiams siunčiamą deivės Šauškos statulą (taip siekiama padėti sergančiam faraonui).[3]

Jazilikajos, šventovės prie istorinės hetitų sostinės Hatušo, bareljefuose pavaizduota dukart. Viename bareljefe Šauška vaizduojama tarp vyriškos lyties dievų, kitame – tarp deivių. Pasak hetitų tekstų, Šauška apsirengusi ir kaip vyras, ir kaip moteris, tarp jos atributų – kirvis ir ginklai. Kartais tai interpretuojama kaip šios dievybės androginiškumas.[4]

Šauškos kulto centras buvo Lavazantijoje (Kizuvatnos valstybėje),[5] taip pat Eufrato aukštupyje buvusiame hetitų Samuhos mieste.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Šauška. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013.
  2. Beckman, Gary. "Ištar of Nineveh Reconsidered. " JCS 50 (1998).
  3. Moran, William L. The Amarna Letters. Johns Hopkins University Press, 1987, 1992.
  4. (1999) Dictionary of Deities and Demons in the Bible. Brill, 758–759.
  5. Sirkeli Höyük – Exploring an Ancient Hittite City in Cilicia (suarchyvuota).