Kordiljeros
- Kitos reikšmės – Kordiljeros (reikšmės).
Kordiljeros | |
---|---|
Žemynas | Šiaurės Amerika, Pietų Amerika |
Aukščiausias taškas | Akonkagva (6960 m) |
Koordinatės | 16° p. pl. 72° v. ilg. / 16°š. pl. 72°r. ilg. |
Susidarymo periodas | Juros periodas, Kreidos periodas |
Kalnodara | alpinė kalnodara |
Iškasenos | auksas, sidabras, vario, geležies, cinko rūda ir kt. |
Kordiljeros (isp. Cordilleras; „kalnų grandinė“) – ilgiausia kalnų sistema pasaulyje, besidriekianti palei vakarinę Amerikų pakrantę nuo pat Aliaskos iki Ugnies Žemės.
Geografija ir klimatas
redaguotiIlgis daugiau nei 18 tūkst. km. Plotis iki 1600 km Šiaurės Amerikoje, iki 900 km Pietų Amerikoje. Išsidėsčiusios JAV, Kanados, Meksikos, Centrinės Amerikos šalių, Kolumbijos, Bolivijos, Peru, Ekvadoro, Čilės ir Argentinos teritorijose. Beveik per visą savo ilgį sudaro vandenskyrą tarp Ramiojo ir Atlanto vandenyno baseinų. Taip pat daro labai didelę įtaką Amerikos klimatui. Pagal aukštį nusileidžia tik Himalajams ir kai kuriems Centrinės Azijos kalnams. Aukščiausios viršukalnės – Makinlis (6193 m) ir Akonkagva (6960 m). Kordiljeros dalijamos į Šiaurės Amerikos Kordiljeras (Šiaurės Amerikoje) ir Andus (Pietų Amerikoje).[1]
Kordiljeros išsidriekusios beveik per visas klimatines zonas, išskyrus subantarktinę ir arktinę, dėl to pasižymi labai didele landšaftų įvairove. Sniego riba Aliaskoje yra 600 m aukštyje, Ugnies Žemėje – 500–700 m, ties pusiauju – 6000–6500 m. Aliaskoje ir Čilėje Kordiljerų ledynai leidžiasi tiesiai į Ramųjį vandenyną. Tropinėse juostose ledynai dengia tik aukščiausias viršūnes. Bendras ledynų plotas – 67 tūkst. km².[1]
Geologija
redaguotiKordiljeros susidarė Ramiojo vandenyno tektoninei plokštei ir kitoms, mažesnėms plokštėms (Naskos, Kokosų plokštėms), palindus po žemyninėmis Pietų ir Šiaurės Amerikos plokštėmis. Tai jauni kalnai, todėl aktyvūs seisminiai ir vulkaniniai procesai (~80 veikiančių ugnikalnių).[1]
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 224