Šiaurės Amerikos Kordiljeros

Kordiljeros
Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Kolumbijos kalnai
Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Kolumbijos kalnai
Žemynas Šiaurės Amerika
Šalys JAV, Kanada, Meksika, Gvatemala, Hondūras, Kosta Rika, Salvadoras, Nikaragva, Panama
Aukščiausias taškas Denali (Makinlio k.) (6193 m)
Koordinatės 44° š. pl. 115° v. ilg. / 44°š. pl. 115°r. ilg. / 44; 115Koordinatės: 44° š. pl. 115° v. ilg. / 44°š. pl. 115°r. ilg. / 44; 115
Susidarymo periodas Juros periodas, Kreidos periodas
Kalnodara alpinė kalnodara
Iškasenos auksas, varis, cinkas, akmens anglys, nafta ir kt.

Šiaurės Amerikos Kordiljeros – Kordiljerų kalnų sistemos dalis Šiaurės Amerikoje. Driekiasi nuo pat Aliaskos pakrančių iki Centrinės Amerikos pietų (piečiau pereina į Andus). Ilgis daugiau nei 9000 km. Plotis nuo 800 km Kanadoje iki 1600 km JAV. Kordiljeros sudarytos iš įvairių geologinių struktūrų: prekambro masyvų, nuosėdinių ir metamorfinių paleozojaus uolienų, mezozojaus batolitų, vulkaninių masyvų. Spalvotųjų metalų, gyvsidabrio, aukso, naftos, akmens anglių telkiniai.[1]

Šiaurės Amerikos Kordiljeros. Šastos ugnikalnis
Atiguno perėja Aliaskoje

Beveik per visą savo ilgį Šiaurės Amerikos Kordiljeros susideda iš trijų juostų. Rytinę Kordiljerą arba Uolinius kalnus sudaro Brukso kalnagūbris, Makenzio kalnai, patys Uoliniai kalnai, Rytų Siera Madrė. Aukštis iki 4399 m (Elberto k.). Kita juosta yra vadinama Vakarų Kordiljera arba Ramiojo vandenyno juosta. Ją sudaro aukšti vulkaniniai kalnagūbriai: Aliaskos (aukštis iki 6193 m, Makinlio k.), Aleutų, Beringo kalnagūbriai, Kaskadiniai kalnai, Siera Nevada, Vakarų Siera Madrė, Vulkaninė Siera, Pietų Siera Madrė. Vakaruose Kordiljeros priartėjusios prie Ramiojo vandenyno sudaro Aleksandro salyną, Vankuverio salą. Tarp šių dviejų juostų yra Vidinė Kordiljerų juosta, kurią sudaro plokščiakalniai ir plynaukštės: Jukono plynaukštė, Freizerio plynaukštė, Didysis Baseinas, Kolorado plokščiakalnis, Meksikos kalnynas. Kalnus vagoja Jukono, Makenzio, Misurio, Kolumbijos, Kolorado, Rio Grandės baseinų upės.[1]

Kordiljerų rytinei juostai būdinga upių slėnių suskaidyti skliautiniai masyvai, trumpi antiklininiai kalnagūbriai, vakarinei juostai – ilgi antiklininiai kalnagūbriai, batolitai, vulkaniniai kalnagūbriai. Kordiljerų šiaurėje (į šiaurę nuo 44° šiaurės platumos) vyrauja glacialinės reljefo formos, piečiau – termokarstinės, erozinės, dykumose – denudacinės, eolinės. Uoliniuose ir Rytų Siera Madrės kalnuose daug karstinio reljefo formų, urvų.[2]

Šiaurės Amerikos Kordiljeros šiaurėje padengtos kalnų tundra ir taiga. Pietuose vyrauja stepės ir pusdykumės, Centrinėje Amerikoje – tropiniai miškai. Sausose vidinėse srityse – retmiškiai, kaktusų sąžalynai, antrinės savanos.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 224–225
  2. Kordiljeros. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006