Vikipedija

Konstruktyvistinė vaidmens teorija

Vaidmens teorija – konceptualus metodologinis įrankis ir teorinė prieiga, skirta konstruktyvistinei užsienio politikos analizei.

Stephen G. Walker teigė, kad vaidmens analizės nauda siekiant suprasti užsienio politiką yra trejopa – ji turi aprašomąją, organizacinę ir aiškinamąją vertę. Pirmiausia, sąvokos, susijusios su vaidmens analize, pateikia įvaizdžių, kurie gali sutelkti dėmesį ties užsienio politikos elgesiu nacionalinio lygmens analizėje, pasislinkti iki individualaus analizės lygmens ir tada pakilti iki sisteminio analizės lygmens, žodyną.

Vaidmens analizės sąvokos turi ne tik daugiapakopę aprašomąją galią, bet ir savo daugiadimensinę užsienio politikos elgesiui taikomą sritį.[1] Platus žodynas padeda kategorizuoti įsitikinimus, įvaizdžius ir identitetus, kuriuos pavieniai asmenys ir grupės taiko sau ir kitiems, taip pat pateikia procesų ir struktūrų tipus, kurie lemia jų išsidėstymą tam tikrose situacijose.[2] Antra, su vaidmens analize susijusios sąvokos leidžia tyrėjui pasitelkti tiek į struktūrą, tiek į procesą orientuotą perspektyvą. Pavyzdžiui, įmanoma susikoncentruoti ties vaidmenų struktūra nacionalinio lygmens analizėje arba daugybės vaidmenų, apibrėžiančių santykius tarp skirtingų grupių (tautų),  struktūra. Trečia, pažymėtina, kad aiškinamoji vaidmens analizės vertė yra stipriai priklausoma nuo pasirinktos metodologijos ir gali būti kvestionuojama dėl to, kad, nors konceptualiai turtinga, vaidmens teorija pasižymi gana ribota metodologija ir ją dažniausiai skolinasi iš kitų teorijų.[3]

Vaidmens teorijos ištakos redaguoti

Vaidmens teorijos prieiga užsienio politikos ir tarptautinių santykių analizei buvo pirmą kartą pasitelkta 1970 metais, kai K. J. Holsti inicijavo ryšių tarp nacionalinio vaidmens koncepcijos ir dalyvavimo tarptautinėje politikoje modelių tyrimus. Šis mokslininkas siekė susikoncentruoti ties vidiniais veiksniais valstybės viduje, kurie lemia jos elgesį tarptautinės politikos arenoje. Šio autoriaus pradėti tyrimai paskatino ir kitus mokslininkus atkreipti dėmesį į vaidmens teoriją užsienio politikos analizės kontekste. Wish 1980 m. pripažino Holsti įtaką analizuodama ryšius tarp nacionalinio vaidmens koncepcijų ir keleto užsienio politikos elgesio dimensijų, apimant tarptautinį dalyvavimą, priešišką (nedraugišką) elgesį, veiksmų nepriklausomumą, resursų skyrimą.[4]

Vaidmens teorija, visų pirma, buvo įkvėpta sociologinių ir socialinių – psichologinių teorijų apie individo vaidmenį visuomenėje ir vėliau adaptuota politikos mokslams. Holsti taikydamas vaidmens teoriją užsienio politikai studijuoti rėmėsi George H. Meado simboline sąveika (angl. symbolic interactionism), kuri iki šių dienų išlieka svarbiausiu vaidmens teorijos atstovų įkvėpimo šaltiniu, dar prieš tai, kai vienas ryškiausių konstruktyvizmo tarptautiniuose santykiuose atstovų Alexanderis Wendtas pasitelkė simbolinę sąveiką kaip kertinį savo konstruktyvistinės teorijos principą.[5]

G. H. Meadas atliko studiją (1934) apie tai, kaip „kitų“ elgesys lemia individo savęs suvokimą ir „savo“ bei „kito“ konceptualią skirtį.[6] Pažymėtina, kad įtaką vaidmens koncepcijos vystymuisi turėjo ir biheviorizmo judėjimas, kuris vaidmenį siejo su specifiniu elgesiu ar reakcijomis į tam tikras sąlygas, o ne su konkrečiais tikslais, sentimentais ir strategijomis kontekste, kai rutiniškas, reguliarus elgesys susimaišęs su improvizuotu elgesiu.[7]

Socialinės – psichologinės ir sociologinės teorijos apie individo vaidmenį visuomenėje pasitelkiamos valstybių elgesio aiškinimui.  Daroma prielaida, kad esti analogija tarp individų elgesio (visuomenėje) ir valstybių (elgesio tarptautiniame lygmenyje). Vaidmens teorijos šalininkai teigia,  kad nustatant valstybės elgesio tarptautinėje bendruomenėje priežastis, nacionalinio vaidmens koncepcija suteikia valstybei išskirtinumo, apibrėžia jos identitetą.[8]

Anot Bruce J. Biddle, „vaidmens“ sąvoka yra metafora, pasiskolinta iš teatro, ir, nors atrodo pakankamai paprasta, tačiau buvo pasitelkta vaidmens teorijos konstravimui.[9] Remiantis šia teorija galima daryti prielaidą, kad tarptautiniuose santykiuose valstybės yra veikėjai, kurie veikia turėdami tam tikrą vaidmenį, kitaip sakant, valstybės atlieka vaidmenis užsienio politikos arenoje kaip kad aktoriai – teatruose. Nors galima kvestionuoti vaidmens teorijos pritaikymą valstybėms, esti fundamentalių būtent tokį pasirinkimą aiškinančių priežasčių. Pirma, identitetai ir vaidmens koncepcijos yra socialiniai fenomenai, todėl jais pasidalinti tarpusavyje gali dauguma individų valstybėje. Antra, netgi jei vaidmens koncepcijomis nesidalijama, tam tikri asmenys, pavyzdžiui, politikai, formuodami savo valstybės užsienio politiką, tai daro atsižvelgdami į valstybės vaidmenų pasaulyje idėją ir tų vaidmenų priimtinumą visuomenei.[10]

Pagrindiniai teorijos principai redaguoti

Vaidmens teorija išskiria keturias pagrindines sąvokas, padedančias analizuoti valstybių užsienio politiką:

1) vaidmens atlikimą (angl. role performance), apimantį požiūrius, sprendimus, veiksmus, kuriuos valdžia ryžtasi įgyvendinti,

2) savo paties apibrėžtas nacionalinio vaidmens koncepcijas (angl. national role conceptions),

3) vaidmens priskyrimą, ateinantį iš išorinės aplinkos,

4) ir poziciją (angl. position), t. y. vaidmens priskyrimų sistema (angl. a system of role prescriptions).[11]

Vaidmens teorija aiškina užsienio politikos elgesį analizuojant  individualių valstybių vaidmenis tarptautinėje sistemoje. Pagrindinis vaidmens teorijos elementas, sąvoka, kurią pasitelkia Holsti, yra nacionalinio vaidmens koncepcija (sutrumpintai – NVK; angl. national role conception). Anot šio autoriaus, nacionalinio vaidmens koncepcija – tai pačių politikų jų priimamų bendrojo pobūdžio sprendimų, įsipareigojimų, taisyklių, veiksmų, deramų būtent vienai kažkuriai individualiai valstybei, apibrėžimai. Valstybė turėtų tęsti savo pradėtą elgesį, juo remtis tarptautinėje ar regioninėje sistemoje. Tam tikra prasme tai yra valstybės „įvaizdis“, jos orientacijos, funkcijos kitų išorinės aplinkos, kitų valstybių atžvilgiu.[12]

Sąvoka „vaidmuo“ (arba „vaidmens atlikimas“ (angl. role performance)) susijusi su elgesiu (veiksmais ir sprendimais) ir analitiškai gali būti laikoma atskira lyginant su „vaidmens priskyrimu“ (angl. role prescriptions), kuris apima normas ir lūkesčius, kuriuos tam tikros kultūros, visuomenės, institucijos ar grupės priskiria tam tikroms pozicijoms. Vaidmens teorija pabrėžia sąveiką tarp vaidmens, kurį priskiria kiti (angl. role prescription of the alter), ir vaidmens atlikimo (atlieka tas, kas užima tam tikrą poziciją (angl. ego).[13]

Vaidmens koncepcija, identitetas ir užsienio politika redaguoti

Pagal konstruktyvistinę tarptautinių santykių teoriją, vaidmens sąvoka yra analitinė jungtis tarp identiteto ir užsienio politikos elgsenos, jungtis tarp veikėjo ir struktūros, aiškinanti, kaip užsienio politika yra formuojama valstybės lygmenyje.[14] Pasak C. G. Thies, vaidmens teorija susijusi su socialinio identiteto sąvoka, paremta trimis pagrindiniais elementais: statusu (tai pozicija socialinėje struktūroje ir su ja susiję įsipareigojimai, teisės ir galia; statusas apima normatyvinius lūkesčius, susijusius su atitinkamu vaidmeniu ir jo atlikimu), vertės dimensija (svarbu tai, kaip svarbūs „kiti“ vertina vaidmens atlikimą) ir įsitraukimu (priklausymas tam tikrai grupei, dalyvavimas joje).[15]

Anot Wendto, valstybė yra korporatyvus veikėjas su jai būdingais identitetu, interesais, iš anksto apgalvotu veikimo būdu, taigi, „valstybės taip pat yra žmonės“.[16] Mokslininkai analizuoja politikos formuotojų ir įgyvendintojų kalbas, kuriose atsispindi nacionalinio vaidmens koncepcija, daroma prielaida, kad individualus lygmuo gali būti sutapatinamas su valstybės lygmeniu, ir tai padeda paaiškinti vykdomą užsienio politiką. Buvo imta tapatinti anksčiau atsiradusią vaidmens sąvoką su identiteto koncepcija, tačiau verta pastebėti momentą, jog identitetas yra grandis, jungianti veikėjus ir struktūras, o kartu ir užsienio politikos bei tarptautinių santykių sritis vaidmens koncepcijos pagalba[17] (angl. identity – national role conception – role performance, foreign policy behaviour).

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Stephen G. Walker „The Relevance of Role Theory to Foreign Policy Analysis“,  kn. Role Theory and Foreign Policy Analysis (sud.) Stephen G. Walker, Durham, NC: Duke University Press, 1987, 2.
  2. ↑ Cameron G. Thies, „Role Theory and Foreign Policy“, USA, Iowa City: University of Iowa, May 2009, 2.
  3. ↑ Stephen G. Walker, 2-3.
  4. ↑ Stephen G. Walker, 1.
  5. ↑ Vít Beneš, „Role theory: A conceptual framework for the constructivist foreign policy analysis?“, Prague, Institute of International Relations, 2011, 3. 
  6. ↑ Kalevi J. Holsti, „National Role Conceptions in the Study of Foreign Policy“, 1970. International Studies Quarterly, Vol. 14, No. 3, 237. Iš  Vít Beneš, 2011. 
  7. ↑ L.S. Jr. Cottrell, „The Adjustment of the Individual to his Age and Sex Roles“. American Sociological Review, Vol. 7, 617–620. Iš Ebere Richard Adigbuo, „National Role Conceptions: A new Trend in Foreign Policy Analysis“, („Nigeria‘s National Role Conceptions: the Case of Namibia (1975–1990). Daktaro disertacija. Johanesburgo Universitetas, 2005.).
  8. ↑ Vít Beneš, 3. 
  9. ↑ Bruce J. Biddle. „Recent Developments in Role Theory“. American Review of Sociology 12, 1986, 68-76.
  10. ↑ Ebere Richard Adigbuo.
  11. ↑ Holsti, (iš Walker), 8. 
  12. ↑ Holsti,Kalevi J., „National Role Conceptions in the Study of Foreign Policy“. International Studies Quarterly, Vol. 14, No. 3, 1970, 245–246.
  13. ↑ Holsti, (iš Walker), 7.
  14. ↑ Lisbeth Aggestam, „Role Conceptions and the Politics of Identity in Foreign Policy“. ARENA Working Papers, Vol. 1999, No. 8, 1999.
  15. ↑ Thies, 12. 
  16. ↑ Alexander Wendt, Social Theory of International Politics. Cambridge: Cambridge University Press, 1999,  215–224.
  17. ↑ Thies, 24.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Konstruktyvistinė_vaidmens_teorija&oldid=6460383"