Kartingas
Kartingas – viena autosporto lenktynių rūšių, kai lenktyniaujama mikrolitražiniais,[1] keturračiais automobiliais – kartais (anksčiau vadinti gokartais).[2]
Dažniausiai lenktyniaujama specialiai paruoštose trasose – kartodromuose, kurie gali skirtis savo sudėtingumu, ilgiu, pločiu, posūkių kiekiu ir pan. Paprastai trasa būna maždaug 1000–1200 m ilgio ir 4–8 m pločio (pagal kitus šaltinius 600–1800 m ilgio, 8–12 m pločio[1]), danga lygi ir kieta.[2] Sportininkų tarpe kartingo sportas laikomas pirma pakopa į aukštesnį autosporto lygį.[1] Pavyzdžiui, dauguma dabartinių Formulės 1 pilotų vaikystėje iš pradžių lenktyniavo kartinge. Taip pat kartingo sportas vadinamas viena pigiausių autosporto rūšių.
Kartai labai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir greičiu. Vadinamieji superkartai gali pasiekti maksimalų 250 km/val. greitį, o pramogai naudojami paprasti kartai apriboti važiuoti iki 25 km/val. greičiu. Tokio tipo kartų trasos Lietuvoje rengiamos ne tik įprastose miesto aikštelėse, bet ir prekybos centrų aplinkoje (automobilių stovėjimo požeminėse aikštelėse arba netgi ant stogo, pvz., prekybos centre „Saulės miestas“ Šiauliuose[reikalingas šaltinis]).
Kartingo tėvu ir atradėju vadinamas Art Ingels, kuris dirbdamas „Kurtis Kraft“ kompanijoje 1956 m. sukonstravo pirmąjį kartą.[3] Tais pačiais metais įkurta Tarptautinės automobilių federacijos Kartingo komisija (CIK-FIA).
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Kartingas. Lietuvos sporto enciklopedija. 2010
- ↑ 2,0 2,1 Kartingas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ 50 years of karting 1956–2006 – CIK-FIA Archyvuota kopija 2009-08-24 iš Wayback Machine projekto.