Karnai
Karnai (lot. Carni, gr. Καρνίοι) – klasikinės antikos laikais Rytų Alpėse, Noriką ir Veneciją skiriančiose kalnuotose vietovėse gyvenusi gentis, vėliau migravusi toliau į šiaurės rytus. Tikriausiai jie buvo indoeuropiečių kilmės. Nuo karnų vardo kilęs šiuolaikinės Karintijos pavadinimas.
Vieningos nuomonės dėl jų tautinės priklausomybės nėra: dalis istorikų juos priskiria galams,[1] kiti – Adrijos venetams, kurių kalba yra tolima italikų ir keltų kalbų giminaitė.[2]
Jų gyvenamoji teritorija nėra iki galo aiški: Strabono manymu, karnai gyveno kalnuose, o Ptolemėjus nurodo jų miestus buvus prie Adrijos jūros.
Tikriausiai su karnais susiję Karnijos, Karantanijos, Karniolos ir Karintijos pavadinimai,[3] taip pat Karnovijos Tešino Silezijoje.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose karnai minimi 186 m. pr. m. e., kai apie 50 000 karnų (ginkluotų vyrų, moterų ir vaikų) iš kalnų atėjo į lygumas (kur anksčiau jie paprastai žiemodavo) ir ant kalvos įkūrė įtvirtintą Akilėjos gyvenvietę.
Romėnai privertė karnus grįžti į kalnus ir jų gyvenvietę sugriovė. Publijus Scipijonas Nasika, Gajus Flaminijus ir Liucijus Manlijus prie respublikos šiaurės rytų sienos įkūrė naują gynybinę gyvenvietę. Pagal buvusią karnų gyvenvietę romėniškoji buvo pavadinta panašiai – Akvilėja.
Kad sulaikytų romėnų veržimąsi ir užgrobtų derlingas bei patogesnes gyventi lygumas, karnai pamėgino sudaryti sąjungą, pavyzdžiui, su istrais, japodais ir tauriskais. Savo ruožtu romėnai, suvokdami karnų pavojingumą ir ketindami išplėsti savo teritoriją, į šiaurės rytus nusiuntė konsulo Marko Emilijaus Skauro legionus, jis 115 m. pr. m. e. lapkričio 15 d. mūšyje karnus sutriuškino.
Pavergti romėnų karnai gavo leidimą apgyvendinti ir kolonizuoti lygumą tarp Alpių papėdžių ir Livencos upės – teritoriją, kurią jie anksčiau, konfliktuodami su romėnais ir venetais, bandė apgyvendinti.