Juozapas Strumila
|
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Juozapas Strumila (lenk. Józef Strumiłło, 1774 m. gruodžio 14 d. Kurkliškės, Ukmergės rajonas – 1847 m. liepos 18 d. Vilnius) – žymus lietuvių sodininkas, gėlininkas, bitininkas, advokatas, visuomenės veikėjas, mokslinės sodininkystės pradininkas Lietuvoje.
Biografija
redaguotiStudijavęs teisę Vilniaus universitete, tapo advokatu ir 1795–1798 m. dirbo Ukmergėje. Po to J. Strumila dirbo teisininku Vyriausybės teismo rūmuose – Lietuvos Aukščiausiame Teisme. 1812 m. jis dalyvavo Laikinosios Vyriausybės darbuose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
1811 m. Vilniuje įkūrė Strumilos botanikos sodą.
1820 m. Vilniuje, lenkų kalba išleido 3 tomų veikalą „Šiaurės sodai“ („Ogrody połnocne“; tiktų vadinti „Šiaurės želdynai“). Su papildymais sulaukė 7 laidų (7-oji laida publikuota 1883 m.). Veikale aprašė augalus ir jų veisles, kai kuriuos agrotechnikos klausimus.
1822 m. suimtas už patriotinę veiklą, buvo tardomas.
1826 m. dėl bendradarbiavimo su Tėvynės Sąjunga buvo ištremtas ir įkalintas Sankt Peterburge, Petropavlovsko tvirtovėje.
1829 m. grįžo į Vilnių ir atsidėjo sodininkystei.
1831 m. po sukilimo buvo ištremtas į Petropavlovską, kurioje trejus metus kalėjo už anticarinę veiklą. Sugrįžęs į Lietuvą iš tremties, toliau tęsė mokslinę tiriamąją veiklą.
1834 m. išleido gėlių žodyną,
1837 m. išleido knygą „Sodų, arba naminė, bitininkystė“.
1846 m. išleido knygą „Mokslinis traktatas apie jurginus“.
1847 m. liepos 18 d. mirė, palaidotas Bernardinų kapinėse, Vilniuje.
Strumilos sodas
redaguotiPrieš tremtį J. Strumila 1811 m. Vilniuje, už Rūdninkų vartų, įveisė moksliškai tvarkomą didelį gėlių ir vaismedžių sodą.
Literatūroje
redaguotiČeslovas Milošas savo poemoje „Deivė“ paminėjo Strumilos sodus:
Kiek daug kriaušių ir obelų veislių mūsų soduose!
Puoselėjamų, kaip Strumilos šiaurės sodai patarė
Ir serbentai, ir agrastai, ir sedulos, ir raugerškiai,
Dideliems konservams
Kada namų šeimininkių veidai nurausta nuo stovėjimo prie viryklės.
Vladas Drėma savo veikale apie Vilnių rašė, kad J. Strumilos sodai buvo tarp dabar esančių Sodų (Sadowa) ir Gėlių (Kwiatowa) gatvių. Sodai tęsėsi iki traukinių ir autobusų stoties. Visas rajonas kvepėjo medumi. Anthony Lazarowicz (1817–1905) rašytojas ir Vilniaus istorinės praeities tyrinėtojas pažymėjo, kad prie įėjimo į sodą buvo lentelė, su rimuota instrukcija:
Sodas yra atviras iki 8 val. vakaro, šunys neįleidžiami, taip pat draudžiama skinti gėles.
Bet kuris lankytojas įėjęs į sodą ir padaręs draudžiamą, nesvarbu, kas jis ar ji yra
Ar vienišas, ar vaikas, ar ponia,
Jį ar ją sutiks Adomo iš sodo likimas.
Šaltiniai
redaguoti- Prancūzų kraštovaizdžio architekto ir urbanisto E. André (1840–1911) mokykla – jos idėjų įtaka ir plėtotė pasaulyje (Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis)
- Sodininkas (Nerijus Meškauskas) 2007
- Walking through the Vilnius streets: Where are Strumillo’s orchards? (September 26, 2014) Kurier Wileński
Nuorodos
redaguoti- http://media.efhr.eu/2014/09/26/walking-vilnius-streets-strumillos-orchards/
- https://archeonas.lt/index.php/en/articles/18-the-oldest-vilnius-gardens-and-parks?showall=1