Juozapas Želvys-Želvavičius

Juozapas Želvys–Želvavičius (1822 m. balandžio 6 d. Malkarstuose, Viešvėnų vlsč. (dab. Telšių raj.) – 1866 m. kovo 26 d. Saratove) – Romos katalikų kunigas Lietuvoje ir Rusijoje, pedagogas, poetas ir vertėjas.

BiografijaKeisti

Gimė ir augo laisvųjų valstiečių šeimoje, mokėsi Platelių parapinėje, vėliau Telšių bernardinų mokyklose. 1840 m. pradėjo mokytis Žemaičių vyskupijos seminarijoje, po metų įšventintas subdjakonu ir išsiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. 1846 m. įšventintas djakonu, vėliau ir kunigu. 1847 m. baigė Akademiją teologijos magistro laipsniu ir buvo paskirtas Žvingių bažnyčios vikaru. Po kelių savaičių perkeltas vikaro pareigomis į Maskvos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kartu buvo patvirtintas Pirmojo kadetų korpuso kapelionu. Maskvoje išspausdino keletą religinių bei grožinių kūrinėlių lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis, tame tarpe – lenkiškai katalikų Katekizmą, vėliau kun. Juozapo Zenevičiaus išverstą į lietuvių kalbą.

Buvo perkeltas į Saratovą, kur paskirtas 1856 m. įkurtos Tiraspolio vyskupijos kunigų seminarijos pirmuoju rektoriumi. Naujoji švietimo įstaiga turėjo ruošti katalikų dvasininkus pietinei Rusijos imperijos daliai. Tuo metu šiame regione tarp katalikų vyravo vokiečiai. Nepaisant to, dėstyti Seminarijoje buvo nuspręsta lenkų kalba. Mokančių lenkiškai regione buvo nedaug ir studijoms Saratove buvo perkelti jaunuoliai iš lenkiškų ir lietuviškų seminarijų (iš Žemaičių seminarijos atvyko klierikai Jonas Kusas, Juozapas Kruopa, Placidas Šarkauskas (?), Pranciškus Beišinas ir poeto kun. Antano Baranausko draugas Juozapas Baranauskas). Kiek vėliau Rusijos vokiečių katalikams mieste buvo atidaryta gimnazija, vadinama Mažąja seminarija, kurioje buvo mokoma lenkiškai ir tuo pačiu paruošiami būsimieji seminaristai.

Visi šie Kunigų seminarijos kūrimo rūpesčiai užgriuvo jaunąjį J.Želvį–Želvavičių. Dirbti organizacinį darbą sekėsi, jis buvo pakeltas Saratovo kapitulos kanauninku. Nepaisant pasisekimo tarnyboje, visą laiką veržėsi sugrįžti į gimtinę. Leidimą grįžti ir prelato laipsnį išrūpino vyskupas Motiejus Valančius, bet, besirengdamas kelionei, J.Želvys–Želvavičius netikėtai mirė.

Literatūrinis palikimas nėra gausus – tai „Gesmės, arba Poezija“ (1858) ir Ivano Krylovo pasakėčių vertimų rinkinys „Pasakos“ (1863). J.Želvio–Želvavičiaus raštų kalba buvo kritikuojama dėl sunkios ir painios eilėdaros. Savo raštuose pirmasis pradėjo naudoti lietuvišką raidę „v" vietoj lenkiškos „w".

ŠaltiniaiKeisti