Tenebrionidae
Milčius (Blaps lethifera)
Milčius (Blaps lethifera)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
( Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
( Insecta)
Būrys: Vabalai
( Coleoptera)
Pobūris: Įvairiaėdžiai vabalai
( Polyphaga)
Antšeimis: Juodvabaliniai
( Tenebrionoidea)
Šeima: Juodvabaliai
( Tenebrionidae)
Binomas
Tenebrionidae
Latreille, 1802

Juodvabaliai (Tenebrionidae) – vabalų (Coleoptera) šeima.

Vystymasis, biologija

redaguoti

Juodvabalių, kaip ir kitų vabalų, metamorfozė pilna. Iš kiaušinėlio išsiritusi lerva, perėjusi keletą stadijų, virsta į lėliukę, iš kurios išsirita suaugėlis (imago). Juodvabalių lervos, priklausomai nuo rūšies, vystosi kempininių vaiskūniuose, grybų pažeistoje, pūvančioje medienoje, pūvančiose augalų liekanuose, dirvožemyje. Minta augaliniu maistu, grybiena, detritu. Kai kurios rūšys (milčiai) randamos butuose, svirnuose, sandėliuose, kur gadina grūdus, miltus ir kitus maisto produktus. Lervų pakenkti miltai įgyja specifinį stiprų labai nemalonų kvapą. Tokie miltai maistui netinka. Miltuose matomos lervų landos.

Morfologija

redaguoti

Lervos panašios į sprakšių lervas, ilgos, cilindriškos, gelsvos ar rudos, kietos. Turi 3 poras palyginti trumpų kojų. Galva išgaubta, jos priekinis kraštas tiesus.

Suaugėlių juodvabalių kūno forma labai įvairi: nuo beveik rutuliškos (Diaperis sp.) iki ištysusios, siauros (Corticeus sp.). Dydis taip pat varijuoja nuo labai mažų (~1 mm) iki stambių (40 mm). letenos (tarsi) narelių skaičius 5-5-4 (priekinės, vidurinės, užpakalinės) (išskyrus Myrmechixenus gentį).

Pavadinimas, sistematika

redaguoti
 
Didysis milčius (Tenebrio molitor)
Viena pirmųjų apibūdintų juodvabalių rūšių.

Terminas labiau rodo vabalų gyvenimo būdą, o ne išvaizdą. Tenebrio Lotynų kalboje reiškia „Gyvenantis tamsoje, vengiantis šviesos, apgavikas, aferistas.“ Taip Karlas Linėjus pavadino didžiųjų milčių vabalų gentį savo veikale „Systema Naturae1758 m. Iš šios genties vėliau padarytas ir visos šeimos pavadinimas Tenebrionidae. Lietuviškas pavadinimas „Juodvabaliai“ greičiausiai yra vertinys iš rusų kalbos Чернотелки. Nors juodvabalų šeimai priklauso nemažai juodos spalvos vabalų rūšių, bet taip pat yra daug ir geltonų, margų, rudų, mėlynų ir kitų spalvų.

Nors, dėl gyvenimo būdo taip pat yra išimčių. Pavyzdžiui geltonasis dulkiagraužis (Cteniopus flavus) aptinkamas saulėtomis dienomis ant įvairių augalų žiedų. Bet, dauguma šių išimčių yra taksonominis klausimas, kadangi didžioji dalis tokių rūšių priklauso anksčiau buvusioms atskiroms vabalų šeimomsdulkiagraužiams (Alleculidae) ir gauravabaliams (Lagriidae). Šios šeimos iš savarankiškų šeimų paverstos juodvabalių šeimos pošeimiais tik XX a. pabaigoje, remiantis filogenetiniais tyrimais. Morfologinių ir ekologinių panašumų su „tėviniu“ Tenebrioninae pošeimiu šios grupės turi nedaug.

Sistematika nėra nusistovėjusi. Senesnėse knygose, pvz „Lietuvos fauna: vabalai“ (1995-1997 m.)[1] Juodvabalių šeima priskiriama plokščiavabalinių (Cucujoidea) antšeimiui, o gauravabaliai ir dulkiagraužiai išskirti į atskiras šeimas. Vėliau iš plokščiavabalinių antšeimio išskyrė atskirą antšeimį - juodvabalinius (Tenebrionoidea), kuriam be juodvabalių šeimos priskiriamos dar mitriavabalių (Anthicidae), kirmvabalių (Boridae), skaudvabalių (Meloidae) ir kitos giminingos šeimos.

ITIS nurodo šiuos juodvabalių pošeimius[2], tokia klasifikacija ir 2011 m. sudarytam Lietuvos vabalų sąraše[3].

Paplitimas

redaguoti

Pasaulyje yra apie 20 000 rūšių. Iš jų nemažai sinantropinių ir kosmopolitinių rūšių.

Lietuvoje žinoma apie 50 rūšių. iš dulkiagraužių (Alleculinae), Diaperinae, gauravabalių (Lagriinae) ir Tenebrioninae pošeimių. Viena rūšis – kelminis juodvabalis (Uloma culinaris) – įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Plačiau: Lietuvos juodvabaliai

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. Pileckis, S., Monsevičius, V., Lietuvos fauna: vabalai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995 – 1997
  2. „"ITIS Standard Report Page: Tenebrionidae"“. Nuoroda tikrinta 2014-11-08.
  3. „A catalogue of Lithuanian beetles (Insecta, Coleoptera)“ (PDF). Vytautas Tamutis, Brigita Tamutė, Romas Ferenca. Nuoroda tikrinta 2014-11-08.