Juodoji mirtis

Juodoji mirtis staigiai išplito pagrindiniais Europos prekybiniais jūrų ir sausumos keliais.

Juodąja mirtimi vadinama daugiausiai gyvybių nusinešusi pandemija rašytinėje žmonijos istorijoje. Jos metu mirė 75–200 mln. žmonių [1][2][3] Šiaurės Afrikoje ir Eurazijoje. Europoje juodoji mirtis truko 13471351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių. Pandemiją sukėlė bakterija Yersinia pestis. Ši baketrija sukelia marą, kuris gali būti trijų formų: buboninis, septiceminis ir pneumoninis.[4] Maro suskirstymas remiasi Yersinia pestis bakterijų patekimo į žmogaus organizmą būdais. Buboninio maro, kuris buvo labiausiai paplitęs, atveju bakterija patenka į limfinę sistemą. Septiceminis maras kyla dėl kraujo užkrėtimo, o pneumoninio maro metu bakterija patenka į plaučius.

Juodoji mirtis yra antroji rašytiniuose šaltiniuose minima maro pandemija po Justiniano maro (542546 m.).[5]

Juodoji mirtis atsirado Centrinėje ar Rytų Azijoje,[6][7][8][9][10] iš kur ji keliavo Šilko keliu. Ji pasiekė Krymą 1347 m. Iš čia ji tikriausiai buvo pernešta blusų, kurių turėjo Juodosios žiurkės, įsmukusios į genujiečių laivus. Jais maras išplito po Viduržemio jūrą, pasiekė Afriką, Vakarų Aziją ir likusią Europą per Konstantinopolį, Siciliją. Dabartiniai įrodymai patvirtina teoriją, kad sausumoje marą platino žmoginė blusa, sukėlusi pneumoninį marą. Tai paaiškintų greitą pandemijos plitimą negu žiurkių blusų platinamas buboninis maras.

Beveik tuo pat metu pandemija plito didžiojoje Azijos dalyje. Kartu sudėjus Kinijos, Indijos ir musulmoniškų kraštų aukas, žuvo apie 75 milijonai žmonių. Juodoji mirtis stipriai paveikė Europos populiaciją ir negrįžtamai pakeitė Europos socialinę kultūrą. Dėl maro buvo kaltinami ir persekiojami žydai, musulmonai, svetimšaliai, elgetos ir raupsuotieji.

Juodoji mirtis kartojosi įvairiose pasaulio vietose iki XIX a. pradžios.

IšnašosKeisti

  1. ABC/Reuters (29 January 2008). „Black death 'discriminated' between victims (ABC News in Science)“. Australian Broadcasting Corporation. Suarchyvuotas originalas 20 December 2016. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  2. „Black Death's Gene Code Cracked“. Wired. 3 October 2001. Suarchyvuotas originalas 26 April 2015. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  3. „Health: De-coding the Black Death“. BBC. 3 October 2001. Suarchyvuotas originalas 7 July 2017. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  4. „Plague“. World Health Organization. October 2017. Suarchyvuotas originalas 24 April 2015. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  5. Firth, John (April 2012). „The History of Plague – Part 1. The Three Great Pandemics“. jmvh.org. Suarchyvuotas originalas 2 October 2019. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  6. Hollingsworth, Julia. „Black Death in China: A history of plagues, from ancient times to now“. CNN. Suarchyvuotas originalas 6 March 2020. Nuoroda tikrinta 24 March 2020. 
  7. Bramanti, Stenseth, pp. 1–26
  8. Wade, Nicholas (2010-10-31). „Europe's Plagues Came From China, Study Finds“. The New York Times (anglų). ISSN 0362-4331. Suarchyvuotas originalas 4 November 2010. Nuoroda tikrinta 2020-05-23. 
  9. „Black Death | Causes, Facts, and Consequences“. Encyclopædia Britannica (anglų). Suarchyvuotas originalas 9 July 2019. Nuoroda tikrinta 2020-03-01. 
  10. Wade, Nicholas. „Black Death's Origins Traced to China“. query.nytimes.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-03-01. 


 

Vikiteka