Jangčinas (kin. 扬琴, pinyin: yángqín) – mušamasis chordofonas, cimbolų tipo kinų styginis muzikos instrumentas, kurio stygos užgaunamos plaktukėliais. Giminingas persų santūrui ir Vidurio Europos cimbolams. Turi simetrišką trapecijos formos medinį korpusą, išilgai kurio ištempta 7–18 ar daugiau stygų eilių (grupuojamos po 4–5), besiremiančių į 3–5 ramstelius. Šiuolaikinis jangčinis gali turėti net iki 144 stygų, stovelį instrumentui pasidėti ir pedalą su dulsiklio mechnizmu. Tradicinio jangčino stygos bronzinės, šiuolaikinio – iš plieno lydinio; seniau jos buvo šilkinės (todėl pagal kinų tradicija jis priskiriamas „šilko instrumentų“ grupei). galima išgauti chromatinį garsaeilį.

Jangčinas

Stygos mušamos dviem lengvais bambukiniais muštukais (plaktukėliais) su guminiais ar odos antgaliais. Vartojamas kinų operoje, skambinama solo, ansambliuose, orkestruose. Atliekama kinų klasikinė, liaudies ir populiarioji muzika.

Šiuolaikinio jangčino diapazonas apima keturias su puse oktavos.

Jangčinas į pietines Kinijos pakrantes pateko Mingų dinastijos pabaigoje, maždaug XV – XVII a. iš Vidurinės Azijos, sukonstruotas pagal persų santūro pavyzdį. Šiuolaikinis jangčinas veikiausiai patyrė Pietryčių Eurpos (rumunų, vengrų) cimbolų įtaką. Jis netrukus tapo svarbiu kinų kamerinių ansamblių ir orkestrų instrumentu.[1]

Šaltiniai

redaguoti

Nuorodos

redaguoti