Isakas Kikoinas
| Isakas Kikoinas | |
|---|---|
| Gimė | 1908 m. kovo 28 d. Žagarė, Rusijos imperija |
| Mirė | 1984 m. gruodžio 28 d. (76 metai) Maskva, TSRS |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinėse |
| Veikla | Fizikas, matematikas, profesorius. |
Isakas (Izaokas) Kikoinas (1908 m. kovo 28 d. Žagarėje, Rusijos imperija – 1984 m. gruodžio 28 d. Maskvoje, TSRS) – Lietuvos žydų kilmės TSRS fizikas, matematikas, profesorius prisidėjęs prie sovietų atominės bombos kūrimo, fizikos vadovėlių autorius. Mokslinių tyrimų svarbiausios sritys: kietojo kūno fizika, branduolio fizika ir technika. Nustatė Hallo reiškinio ypatumus, sukūrė elektroninių dydžių matavimo metodų. Kūrė urano izotopų atskyrimo metodus. Parašė per 100 mokslinių straipsnių, fizikos vadovėlių.[1]
Biografija redaguoti
Gimė 1908 m. kovo 28 d. Žagarėje, Isako Kikoino ir Bunės Majofis šeimoje, brolis taip pat mokslininkas Abramas Kikoinas. Buvo auklėjamas pagal žydiškas tradicijas, mokėjo hebrajų kalbą. Prasidėjus I pasauliniam karui kartu su šeima 1915 m. pasitraukė į Pskovą, kur mokėsi žemės ūkio mokykloje, 1925–1930 m. mokėsi Leningrado M. Kirovo vardo politechnikos institute. 1927 m. Kikoiną, dar tik antrojo kurso studentą, pakvietė dirbti į Fizikos – technikos instituto laboratoriją. Čia jam didžiulę įtaką padarė instituto direktorius akademikas Abramas Jofė. A. Jofės rekomenduotas Kikoinas keletą mėnesių stažavosi Vokietijoje ir Nyderlanduose.
Grįžęs 1932–1943 m. dirbo Leningrado Fizikos-technikos institute, vėliau Sverdlovske Uralo Fizikos – technikos institute elektros reiškinių laboratorijos vedėju. 1933 m. atrado efektą, mokslo literatūroje vadinamą Kikoino – Noskovo fotomagnetinis efektas. Savo tyrimus apibendrino 1934 m. kartu su J. Dorfmanu parašytoje knygoje „Metalų fizika“. 1935 m. Kikoinui suteikiamas fizikos – matematikos mokslų daktaro laipsnis. Jis pirmasis išmatavo hiromagnetinį ryšį superlaidininkuose (1938–1940). II pasaulinio karo metais atliko taikomuosius bandymus svarbius karo pramonėje.
1937–1944 m. dirbo S. Kirovo vardo Uralo politechnikos institute bendrosios fizikos katedros vedėju bei profesoriumi. Kikoinas buvo vienas iš organizatorių 1943 m. Maskvoje įkuriant I. Kurčiatovo atominės energijos institutą. Tuomet institutas vadinosi Laboratorija 2 AN SSRS. Kikoinas iki gyvenimo galo buvo šio instituto direktoriaus pavaduotoju. Taip pat vadovavo skyriui, vėliau pavadintam Molekulinės fizikos institutu. Kartu su Igoriu Kurčiatovu pradėjo kurti atominę bombą. Atliko bandymus taikant įvairius metodus išskaldant urano izotopus. Daugiau kaip per penkerius metus jam vadovaujant buvo sukurta dujų difuzioninė technologija izotopinio urano prisodrinimui.1945–1954 Кikoinas tuo pačiu metu buvo Maskvos mechaninio instituto profesoriumi ir katedros vedėju. 1955–1965 – Maskvos valstybinio universiteto profesorius, nuo – SSRS MA narys korespondentas, nuo 1953 m. TSRS mokslų akademijos narys. 1956–65 m. nagrinėjo fotomagnetinį reiškinį puslaidininkiuose, galvanomagnetinius reiškinius feromagnetikuose.[2]
1960 m. buvo įdiegtas Kikoino ir jo bendradarbių pasiūlytas urano izotopo išskyrimo metodas. Taip pat buvo išspręsta atominės ir vandenilinės bombos sprogimų distancinės registracijos problema, sukurta aparatūra, aptinkanti sprogimo radioaktyvius produktus, atlikti darbai naujų atominių reaktorių kūrimui. 1977–1984 m. Kikoinas aptiko naujus radiacinius elektromagnetinius ir pjezoelektrinius efektus. Pasiekė gerų rezultatų tirdamas plazmos fiziką, dujų kinetinius reiškinius, naujo tipo atominių reaktorių fiziką. Kikoinas daug nuveikė ir pedagogikos srityje. Skaitė paskaitas Leningrade, Sverdlovske, Maskvoje, darydamas didžiulę įtaką kelioms fizikų kartoms. Jis vadovavo fizikos programų ir vadovėlių tobulinimo darbui. Su kitais autoriais parašė fizikos vadovėlių devintai ir dešimtai klasei. 1970 m. su А. Коlmagorovu įsteigė fizikos – matematikos žurnalą Kvantas vyresniųjų klasių moksleiviams ir 15 metų buvo jo vyriausiuoju redaktoriumi. Nuo 1980 m. žurnalo priedu atsirado knygų serija „Biblioteka Kvant“.
Su А. Коlmagorovu organizavo pirmąją Sovietų Sąjungoje fizikos – matematikos mokyklą vyresniųjų klasių moksleiviams iš nemaskvietiškų mokyklų. Buvo įvairių sąjunginių komisijų dėl fizikos dėstymo pirmininku. I. Kikoinas atsisakė pasirašyti akademikų atvirą laišką, smerkiantį akademiką A. Sacharovą. 1970 m. jis nepasirašė ir po mokslo ir kultūros veikėjų antisionistiniame žydų kreipimęsi. I. Kikoinas buvo dukart Socialistinio darbo didvyris, keturis kartus apdovanotas Stalino premija (1942, 1949, 1951, 1953), Lenino premija (1959), TSRS valstybinė premija (1967, 1980), Kurčiatovo medaliu (1971).[3] Mirė 1984 m. gruodžio 28 d. Maskvoje, palaidotas Novodevičės kapinėse. Pskove esančiame Oktiabrskij prospekte yra pastatytas mokslininko biustas.
Nuorodos redaguoti
- Biografija I (rus.)
- Biografija II (rus.)
- Biografija III (rus.)
- Kapo nuotrauka Archyvuota kopija 2014-02-23 iš Wayback Machine projekto.
- Vytautas Toleikis. Žagarė – nykus Lietuvos užkampis ar kultūrinių turistų Klondaikas?
- И.К.Кикоин и олимпиады. Из истории школьных олимпиад в СССР
- Об Исааке Константиновиче Кикоине
- “Принцип определенности” Кикоина
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Isakas Kikoinas: žymūs Joniškio rajono žmonės Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Isaak Kikoin. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-02-05).
- ↑ Izaokas Kikoinas www.shtetl.lt Archyvuota kopija 2014-02-23 iš Wayback Machine projekto.