In dubio pro reo
In dubio pro reo [lot. abejojant – kaltinamojo viršus] – esminis teisės principas, visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.[1]
Būtent juo grindžiama nekaltumo prezumpcija, numatyta LR Konstitucijos 31 str. 1 d., EŽTK 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d.).[2] Šis teisės imperatyvas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių nuteisti kaltinamąjį.
Lietuvos teismų praktika ne kartą patvirtino taisyklę, kad visos abejonės ar ikiteisminio tyrimo duomenimis neparemtos prielaidos baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos išimtinai įtariamojo ar kaltinamojo naudai, o nesurinkus pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų, bylą privalu nutraukti ar priimti išteisinamąjį nuosprendį.[3]
Šaltiniai
redaguoti
|
Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |