Imunoterapija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Imunoterapija – vėžio gydymo metodas, kurio metu stengiamasi panaudoti/suaktyvinti imuninės sistemos veikimo mechanizmus ir taip naikinti piktybines ląsteles, sukėlusias ligą. Yra naudojami šie imuniniai būdai vėžio gydymui: adaptyvi ląstelių terapija, kurios metu yra padauginamos ar modifikuojamos iš paciento paimamos ląstelės ir jam suleidžiamos atgal, prevencinės ir gydomosios vėžio vakcinos, imunomoduliatorių panauda, onkolitinių virusų terapija, taikininių antikūnių terapija.

Imuninė sistema reaguoja į aplinkos veiksnius atskirdama savas ir svetimas ląsteles, tačiau dažniausiai navikinės ląstelės yra daugiau ar mažiau toleruojamos, nes tai paprastai yra savos ląstelės, pakitusios taip, kad nevaldomai dauginasi ir plinta. Visgi dauguma piktybinių ląstelių turi savitų antigenų ar paviršiaus receptorių, išskiriančių jas iš aplinkinių (sveikų) ląstelių.

Kaulų čiulpų transplantacija

Vienintelis imunoterapijos metodas, kurio veiksmingumas yra neginčijamai įrodytas – kamieninių kraujo ląstelių transplantacija (senas terminas: kaulų čiulpų transplantacija). Šios transplantacijos pradėtos atlikti, siekiant suteikti išgyvenimo galimybę ligoniams, kurie serga kraujo navikinėmis ligomis ir yra gydomi intensyvia chemoterapija. Tokia chemoterapija sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir normalias kraujo ląsteles, kurios yra būtinos gyvybei. Sėkmingai persodinus sveiko donoro kamienines kraujodaros ląsteles pacientui po chemoterapijos, atstatoma kraujo ląstelių nuolatinė gamyba organizme. Už didelius nuopelnus kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo srityje šio gydymo būdo pradininkas E. D. Thomas buvo apdovanotas Nobelio premija

Vis plačiau taikant šį metodą ir atliekant intensyvius mokslinius tyrimus, buvo pastebėtas ir kitas, jau imunologinis tokios transplantacijos poveikis – donoro (kito organizmo) kamieninių kraujodaros ląstelių, prigijusių šeimininko (host) organizme, gaminami T limfocitai, be įprastinių savo funkcijų, specifiškai naikina beatsinaujinančias navikines ląsteles šeimininko organizme. Šis reiškinys pirmiausia buvo pastebėtas tiriant pacientus, sergančius leukemija, todėl jis buvo pavadintas „transplantatas prieš leukemiją“ (angl. Graft - versus-Leukemia Effect, GVL). Pastarųju metų tyrimai vis patikimiau įrodo esant „transplantanto prieš naviką“ (angl. Graft - versus-Tumor effect, GVT) efektą. Tai reiškia, jog specifinis T limfocitų poveikis yra nustatytas ne tik prieš leukemijos navikines ląsteles, bet ir prieš kitų rūšių vėžio, tokio kaip inkstų ląstelių karcinoma (angl. renal cell carcinoma), ląsteles. Deja, šis teigiamas transplantacijos poveikis kol kas neatsiejamas nuo vienos iš sunkiausių komplikacijų – ligos „transplantantas prieš šeimininką“ (angl. Graft-Versus-Host Disease, GVHD), kuri yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių po alogeninės transplantacijos. Vykdomi intensyvūs moksliniai tyrimai, siekiant sustiprinti teigiamą poveikį ir prislopinti komplikacijas.

Antikūnų terapija

Kita imunoterapijos metodų grupė pasitelkia antikūnus, atpažįstančius piktybines ląsteles per jau minėtus piktybinėms ląstelėms būdingus antigenus ir stimuliuojančius imuninės sistemos reakciją į jas. Pavyzdžiui, herceptinas yra antikūnas, nukreiptas prieš paviršinį receptorių ErbB2, dažnai randamą krūties vėžio ląstelėse.

T kilerių suaktyvinimas

Dar kita grupe metodų stengiamasi aktyvuoti organizmo T-limfocitus (citotoksinius T limfocitus bei T limfocitus „helperius“) ir paskatinti juos naikinti navikines ląsteles. Tai realizuojama imunizuojant pacientus įvairiais būdais pateikiamais vėžiniais antigenais.

Šiuo metu vis plačiau yra taikoma imunotaikinių terapija pagrįsta T-limfocito receptoriaus CTLA4 bei PD1 ir piktybinės ląstelės PDL1 (angl. Programmed death ligand1) atstumiančios sąveikos nuslopinimu. Už jos sukūrimą Nobelio premiją medicinos srityje 2018 m. atiteko amerikiečiui Jamesui P. Allisonui ir japonui Tasuku Honjo. Tam įvairių lokalizacijų ir rūšių neoplazmoms yra naudojami šie vaista: Atezolizumab (Tecentriq®), Avelumab (Bavencio®), Cemiplimab (Libtayo®), Durvalumab (ImfinziTM), Ipilimumab (Yervoy®), Nivolumab (Opdivo®), Pembrolizumab (Keytruda)®.

Vienas iš tebetiriamų gydymo būdų, išrastas Stenfordo universitete 2012-2014 m., pagrįstas specifinio baltymo - citokino CD47, kuris trukdo ląstelėms - T kileriams atakuoti auglį, blokavimu.

Kai kuriais atvejais imunoterapija remiasi ne specifiniu poveikiu (antikūnai bei specifinės T-ląstelių reakcijos), o aktyvuoja nespecifines imunines reakcijas, kurios paskatina uždegimą (nespecifinį procesą) naviko apimtame audinyje. Tai gali būti taikoma, kai navikas slopina specifinę organizmo imuninę reakciją į antigenus, esančius navikinių ląstelių paviršiuje.

Imunomoduliatorinės terapijos nukreiptos prieš ar į imuninius taikinius

Pastaruoju metu yra vykdomi imuninių terapijų tyrimai, nukreipti prieš ar į įvairius taikinius: CD40,CD47,CD73 ir A2AR,CD137 (dar žinomas kaip 4-1BB),CSF1/CSF1R,CTLA-4,CXCR4,GITR,ICOS,IDO,IL-2/IL-2R,LAG3,OX40,PD-1/PD-L1,STAT3,STING,TLRs .

Gerų rezultatų davė Stanfordo Universitete atlikti eksperimentai in vitro bei su pelių augliais blokuojant baltymą CD47, kurio gausa pasižymi daugelis vėžinių ląstelių tokiu būdu apgindamos save nuo imuninės sistemos - T kilerių atakų.