Hupai
Hupų moteris su vaiku (1924 m.)
Hupų moteris su vaiku (1924 m.)
Gyventojų skaičius 2000–3100[1]
Populiacija šalyse Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
(Kalifornijos vėliava Kalifornija)
Kalba (-os) anglų, hupų
Religijos tradicinė tikyba, krikščionybė
Giminingos etninės grupės čilulai, vilkutai, kultūriškai – jurokai, karokai
Vikiteka: Hupai

Hupai (Hupa, sav. Natinixwe) – indėnų tauta, priklausanti Ramiojo vandenyno atapaskams. Gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaurės Kalifornijoje, daugiausia Hupų slėnyje prie Šv. Trejybės upės. Populiacija – apie 2000 žmonių. Hupų kalba kaip gimtoji faktiškai išnykusi, vartoja anglų kalbą.[2] Tikintieji daugiausia krikščionys, yra puoselėjančių prigimtinę tikybą.

Istorija redaguoti

Remiantis kalbiniais duomenimis manoma, kad I tūkstantmečio antroje pusėje atsikėlė iš šiaurės. Tautinės savimonės, bendro tautovardžio neturėjo.

Dėl atokios gyvenamosios vietos išvengė susidūrimo su kolonizatoriais, nepatyrė demografinio šoko. Ikikolonijinė populiacija nedaug skiriasi nuo dabartinės. Su amerikiečiais nuolatinius ryšius užmezgė 1850 m., kai šie, ieškodami aukso, pasiekė Šv. Trejybės upės aukštupį. 1846–1876 m. hupams buvo skirta didžiausia Kalifornijoje rezervacija, į kurią pateko didžiuma jų tradicinių žemių, o baltieji naujakuriai buvo iškeldinti. XIX a. tarp indėnų plitę mesijiniai judėjimai („Dvasių šokis“ ir kt.) hupų nepaveikė.

Kultūra redaguoti

Kultūriškai hupai artimi kitiems šiaurės vakarų Kalifornijos indėnams. Artimiausi jurokams ir karokams, su kuriais palaikė glaudžius ryšius. Greta hupų gyveno giminiškos čilulų, vilkutų ir kt. tautos, kurių likučiai vėliau asimiliavosi su hupais.

Vertėsi daugiausia žvejyba (ypač lašišų) ir rankiojimu (gilių). Su jurokais mainė giles į džiovintus dumblius. Medžioklė (elnių) buvo pagalbinis verslas. Augino tabaką. Pagrindiniai amatai – krepšių pynimas, medžio ir elnio rago drožyba. Dirbdavosi skobtines kanojas. Gyvendavo sėsliai dvylikoje gyvenviečių prie Šv. Trejybės upės, klajodavo tik rudenį, rinkdami giles. Būstas stačiakampis iš kedrinių lentų, su apvalia įėjimo anga.

Visuomenės ląstelė – mažoji šeima. Kaime gyvendavo 50–160 žmonių, kurie skirstėsi į smulkesnes bendruomenes ir neturėjo bendros valdžios. Vyriškoji giminės linija turėdavo bendrą pirtį, kuri atstodavo „vyrų namą“. Buvo turtinė nelygybė, turtingieji giminės nariai būdavo faktiniai lyderiai. Turtas būdavo išreiškiamas dentalijų kriauklių vėriniais (mainų priemonė), neįprastų spalvų elnių kailiais, obsidianu, raudonais genių skalpais. Praktikavo vergovę kaip skolos grąžinimo priemonę, už padarytą žalą taikė baudas.

Vėliau hupai palaipsniui perėjo prie žemdirbystės ir gyvulininkystės, ėmė dirbti samdomus darbus miško pramonėje ir amerikiečių ūkiuose. Nuo XX a. vid. dirba daugiausia miško pramonėje. Turi savivaldą (genčių tarybą).

Tradicinei tikybai būdingi šamanizmo bruožai. Paplitę mitai apie kultūrinį herojų – Paklydusįjį vandenyne. Pagrindinė šventė – „Pasaulio atkūrimas“ – lydima Baltojo Elnio ir Šoklių šokių, liturginio turtų demonstravimo.[3]

Šaltiniai redaguoti

  1. [1]
  2. hup Duomenys apie kodu „hup“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  3. Хупа,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.