Gražina Ručytė-Landsbergienė
Gražina Ručytė-Landsbergienė | |
---|---|
Gimė | 1930 m. sausio 28 d. Anykščiai |
Mirė | 2020 m. kovo 10 d. (90 metų) Vilnius |
Sutuoktinis (-ė) | Vytautas Landsbergis |
Vaikai | Vytautas V. Landsbergis |
Veikla | lietuvių pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja |
Alma mater | 1959 m. Lietuvos valstybinė konservatorija |
Žymūs apdovanojimai | |
1999 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius |
Gražina Ručytė-Landsbergienė (1930 m. sausio 28 d. Anykščiuose – 2020 m. kovo 10 d. Vilniuje) – lietuvių pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja.
Biografija
redaguotiMokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
1949 m. kovo 25 d. G. Ručytė buvo ištremta į Sibirą ir tremtyje išbuvo nuo 1949 iki 1957 m. 1949 m. ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).
1950–1952 m. ji mokėsi Irkutsko muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950–1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore. 1954–1957 m. ji studijavo Sverdlovsko konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.
1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957–1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957–1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.
1958–1985 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962–1966 m. ji taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. buvo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, docentė, vėliau profesorė.
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė. Fondas remdavo po 50 litų kas mėnesį neįgalioms šeimoms.[1] Nuo 1993 m. – Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
Koncertinė veikla
redaguotiG. Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte, Algirdu Janutu, P. Schreieriu ir kitais dainininkais Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje. Be to, akompanavo pirmą kartą atliekant daugelį lietuvių kompozitorių vokalinių kūrinių.
Apdovanojimai
redaguoti- 1980 m. Lietuvos TSR nusipelniusi artistė
- 1998 m. „Vilniaus garso” premija
- 1999 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius
- 2005 m. Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medalis
- 2006 m. „Žaliojo obuolio” statulėlė
- 2015 m. Stanislovo Rapolionio premija
Šaltiniai
redaguoti- Gražina Landsbergienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
- Gražina Ručytė-Landsbergienė anykstenai.lt
- ↑ „SADŪNAITĖ NIJOLĖ 1997m“. 1997. Nuoroda tikrinta 2024-07-25.