Chužyras
Chužyras (rus. Хужир, bur. Хужар) – gyvenvietė Rusijoje, Irkutsko srityje, Olchono rajone, Baikalo ežero Olchono saloje (pagrindinė salos gyvenvietė). Už 35 km nuo Chužyro yra perkėla į sausumą. Verčiamasi daugiausia turizmu. Veikia N. Reviakino krašto muziejus, Deržavnajos Dievo Motinos ikonos cerkvė, vasaros teatras, meno galerija. Šalia Chužyro yra garsi Šamankos uola su buriatų šamanizmo šventviete (išstatyti serge stulpai).
| Chužyras Хужир | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+8) ------ vasaros: (UTC+9) | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Irkutsko sritis
|
| Rajonas | Olchono rajonas |
| Gyventojų | 1 308 |
| Altitudė | 498 m |
Istorija redaguoti
Chužyras įkurtas 1938 m., pastačius žuvies konservų gamyklą. 1946–2014 m. – miesto tipo gyvenvietė.
Lietuviai redaguoti
Pirmieji tremtiniai čia atitremti po Rusijos pilietinio karo. 1949 m. balandžio mėn. į Chužyrą iš TSRS okupuotos Lietuvos atitremta apie 90, vėliau dar apie 50 žmonių, daugiausia moksleivių, studentų, jaunų šeimų, 6 kunigai ir Kauno kunigų seminarijos 7 klierikai. Tarp tremtinių buvo pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Tremtiniai žvejojo, vasarą gyvendavo valtyse, žiemą – mediniuose nameliuose ant rogių, dorojo žuvis, taisė ir mezgė tinklus, dirbo statybose, lentpjūvėje, kirto mišką. 1957–1959 m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą. 1989–1991 m. kai kurių tremtinių palaikai parvežti į Lietuvą. 1994 m. į Chužyrą buvo nuvykusi bendrijos „Lemtis“ ekspedicija.[1]
Chužyre gimė Laimutė Baluodė, latvių ir lietuvių kalbininkė
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldona Juodvalkytė. Chužyras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 117 psl.