Giovanni Pietro Bellori

Džovanis Pjetras Beloris (it. Giovanni Pietro Bellori, 1613 m. gegužės 13 – 1696 m. vasario 19 d.) – XVII a. italų meno teoretikas, antikvaras, biografas.

Biografija

Džovanis Pjetras Beloris gimė 1613 m. gegužės 13 d. Romoje Giacomo Bellori ir Artemisia Giannotti šeimoje, kurie buvo ūkininkai iš Lombardijos, tuo metu dirbę Romoje. Tėvas tarnavo Francesco Angeloni, Giovanni Battista Agucchi ir kardinolo Ippolito Aldobrandini sekretoriuj, popiežiaus kurijos nariui. Gali būti, kad Francesco Angeloni buvo įsisūnijęs Džovanį Belorį, nes skyrė jam gerą išsilavinimą ir vėliau paskyrė vien jį savo paveldėtoju. Iš savo rėmėjo Džovanis Beloris persiėmė pomėgiu menui ir senienoms. Jis susipažino su daugeliu to meto Romos menininkų ir antikvarų. Tikėtina, kad apie tapybą jį instruktavo Domenikinas. 1670 m. popiežius Klemensas X paskyrė Belorį Vatikano sukauptų antikinių senienų kuratoriumi (Commissario dell antichità), 1671 m. Beloris tapo Romos Šv. Luko akademijos rektoriumi. 1672 m. jis parašė biografijų knygą ir traktatą apie meną „Šiuolaikinių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“, kuris tapo vienu pamatinių tekstų nagrinėjant baroko laikotarpio meną. Knyga buvo sugalvota kaip Giorgio Vasari „Le Vite“ tęsinys, tik apžvelgiantis baroko laikotarpio menininkų gyvenimus. Knygoje pateiktos 12 menininkų biografijos, kurie kūrė Romoje (tapytojai Anibalė Karačis, Agostinas Karačis, Federikas Baročis, Karavadžas, Piteris Paulius Rubensas, Antonis van Deikas, Domenikinas, Džovanis Lanfrankas, Nikola Pusenas, skulptoriai François Duquesnoy ir Alessandro Algardi, architektas Domenico Fontana).

1690 m. Beloris išleido papildomą biografijų knygą, kurioje aprašyti Gvidas Renis, Andrea Sacchi ir Carlo Maratta. Kiti Belorio veikalai: „Colonna Traina“ (1673), „Admiranda Romanarum Antiquitatum“ (1693) ir „Gli Antichi Sepolcri“ (1697), kuriuose Beloris aprašinėjo Sen. Romos liekanas. Po 1680 m. jis dirbo antikvaru ir bibiliotekininku Švedijos karalienei Kristinai, kuri tuomet gyveno Romoje. 1689 m. Beloris tapo Prancūzijos tapybos ir skulptūros akademijos garbės nariu. Beloris buvo neoplatoninio požiūrio į meną šalininkas. Savo estetines idėjas jis išdėstė 1664 m. esė „L’Idea“ (publikuota vėliau kaip „Gyvenimų“ įžanga). Pagal Belorį, menininkas iš pradžių turi suformuluoti idealaus kūrinio idėją ir iš gamtos turi imti tik pačius gražiausius ir tobuliausius elementus, nes pati gamta esą tėra tik netobulas tobulo „rojaus“ vaizdinio atspindys. Tokiu būdu Beloris kaip meno sekimo idealą iškėlė Anibalės Karačio dailę, priešpastatydamas ją Karavadžo, kuri esą buvo nesektinas pavyzdys. Džovanis Pjetras Beloris mirė 1696 m. vasario 19 d. Romoje, palaidotas Šv. Izidoriaus bažnyčioje.

Šaltiniai

Giovanni Pietro Bellori biografija l’Enciclopedia Italiana
Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Scarecrow Press, 2010. p. 88-90