Galų-italų kalbos
romanų kalbų pogrupis
| Galų-italų kalbos | |
| Paplitimas | Italija, Šveicarija, Monakas, San Marinas, Prancūzija |
|---|---|
| Kilmė | Indoeuropiečių kalbos
|
Galų–italų kalbos (it. lingue gallo-italiche) – artimos šiaurės italų pogrupio kalbos ar tarmės.[1][2]
Galų–italų kal̃bos yra Apenino pusiasalio galų lotynų kalbõs tęsinys, ši lotynų kalbos atmaina išsivystė ant keltų kalbų substrato. Galų–italų kalbų formavimuisi padarė įtaką germanų kalbos – ostgotų ir langobardų.[3] Daug ypatybių galų–italų kalbas jungia su galų–romanų kalbomis.[1]
Tarp galų–italų kalbų nėra griežtų ribų, jas skiria pereinamųjų tarmių ruožai, šioms tarmėms būdingi dviejų, trijų ar net keturių kaimyninių kalbų bruožai.[4]
Galų–italų grupei priklauso ligūrų, lombardų, pjemontiečių ir emiliečių-romaniečių kalbos:[5][6]
- ligūrų kalba:
- intemelų tarmė (įtraukiant monegaskų, mentoniečių tarmes);
- vakarų ligūrų kalba;
- genujiečių tarmė;
- Činkve Terės tarmė;
- tabarkinų tarmė;
- Bonifačo tarme;
- lombardų kalba:
- pjemontiečių kalba:
- emiliečių-romaniečių kalba:
- siciliečių galų-italų tarmės;
- bazilikatiečių galų-italų tarmės.
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 26. ISBN 5-87444-016-X.
- ↑ Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 92. ISBN 5-87444-016-X.
- ↑ Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 96. ISBN 5-87444-016-X.
- ↑ Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 95. ISBN 5-87444-016-X.
- ↑ Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 94. ISBN 5-87444-016-X.
- ↑ Hull G. (2017). The Linguistic Unity of Northern Italy and Rhaetia: Historical Grammar of the Padanian Language: Introduction, Phonology (Volume One). Sydney: Beta Crucis Editions. p. 656. ISBN 154991328X.