Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Fortas (lot. fortis 'stiprus, tvirtas') – žiedinės gynybos ilgalaikis įtvirtinimas, paprastai tvirtovės įtvirtinimų dalis. XVII–XVIII a. fortais vadino atskirus įtvirtinimus, gynusius tiltus, kelius, uostų vartus, perėjas ir pan.

Balaguier fortas Prancūzijoje

XVIII a. fortai buvo atskiri uždari įtvirtinimai prieš tvirtovės perimetrą, vėliau – integralus fortinės tvirtovės ar lauko įtvirtinimų elementas.

Atviri fortai būdavo gana įvairios formos, užimdavo 4-5 ha plotą, buvo pritaikyti žiedinei gynybai. Perimetrą gindavo 1-2 grunto pylimai, pridengti grioviais ir kitomis kliūtimis. Už pylimų būdavo statomi artilerijos pabūklai (20-50). Vidinėse viršutinėse pylimų dalyse būdavo įrengiamos šaulių pozicijos. Fortą įgulą sudarydavo ne tik artileristai, bet ir 2-4 pėstininkų kuopos.

Uždari fortai būdavo statomi iš akmens, plytų, betono, šarvinių konstrukcijų. XVIII a. fortai buvo daugiaaukščiai bokštai, ginkluoti patrankomis.

XIX a. imta statyti bastioninius fortus. Prancūziški bastioniniai fortai turėdavo 4-5 bastionus su 40-50 patrankų Vėliau pasirodė kaponieriniai fortai. Pvz., vokiškas kaponierinis fortas turėdavo 20-30 patrankų, 2 flanginius kaponierius, vieną centrinį kaponierių.

Po pirmojo pasaulinio karo imti naudoti nauji įtvirtinimų tipai (atraminiai punktai ir kt.), pritaikyti naujoms ginklų rūšims, todėl atskiri fortai pasidarė nebeefektyvūs, jie buvo naudojami tik kaip įtvirtinų rajonų elementai.