Ferdinand Marcos

(Nukreipta iš puslapio Ferdinandas Markosas)
Ferdinandas Markosas
Ferdinand Marcos
Ferdinand Marcos (cropped).jpg
Markosas 1982 metais
Gimė 1917 m. rugsėjo 11 d.
Saratas, Šiaurės Ilokosas, Filipinai
Mirė 1989 m. rugsėjo 28 d. (72 metai)
Honolulu, Havajai, JAV
Tėvai Marianas Markosas (tėvas)
Chosefa Edralin (motina)
Sutuoktinis (-ė) Carmen Ortega (iki 1954 m., sui iuris santuoka)
Imelda Romualdez (1954-1989 m.)
Vaikai * 4 vaikai su Karmen Ortega
Veikla Filipinų politinis veikėjas, prezidentas, teisininkas
Partija Liberalų (1946–1965 m.)
Nacionalistinė (1965–1972 m.)
nepartinis (1972–1978)
Kilusang Bagong Lipunan (1978-1989 m.)
Alma mater Filipinų universitetas

Ferdinandas Emanuelis Edralinas Markosas Vyresnysis (Ferdinand Emmanuel Edralin Marcos Sr., 1917 m. rugsėjo 11 d. – 1989 m. rugsėjo 28 d.) – Filipinų politikas ir teisininkas, 1965–1986 metais ėjęs 10-ojo šalies prezidento pareigas. Jo valdymo laikotarpis įvairių akademikų, ekonomistų ir žurnalistų laikomas kleptokratija.[4][5][6][7][8][9][10][11][12]. 1972–1981 m., šalyje paskelbus karinę padėtį, valdė kaip diktatorius[13][14][15][16], o dauguma karinės padėties suteiktų galių naudojosi iki nuvertimo 1986 m. Savo valdymo sistemą jis apibūdino kaip „konstitucinę autokratiją“, kuri esanti reikalinga „naujai visuomenei“ sukurti.[17]. Markosas vertinamas kaip vienas liūdniausiai pagarsėjusių XX a. vadovų tiek dėl korupcijos,[18][19][20][21]tiek ekstravagantiškumo[22][23][24] ir brutalumo.[25][26]

Markosui politinę sėkmę pasiekti padėjo jo teiginiai, kad jis besąs labiausiai apdovanotas karo didvyris Filipinuose,[27] nors tokiais Markoso teiginiais paprastai yra abejojama[28][29][30]. Pvz., Jungtinių Valstijų karinių pajėgų dokumentuose Markoso teiginiai apie jo elgesį karo metu apibūdinti kaip „melagingi“ ir „absurdiški“.[31] Po Antrojo pasaulinio karo Markosas tapo teisininku, o tarp 1949 ir 1959 metų buvo išrinktas į Filipinų Atstovų Rūmus, o tarp 1959 ir 1965 m. – į Filipinų Senatą. 1965 metais buvo išrinktas Filipinų prezidentu. Pirmaisiais Markoso valdymo metais šalies ekonomika sparčiai augo,[32] tačiau vėliau gyvenimo kokybė ėmė sparčiai prastėti, o Markoso valdymo pabaigoje pragyvenimo šaltinio nebuvimas, didelis skurdas[33][34] ir slegianti skolų našta tapo milžiniškomis problemomis.[35][34] Markosas vedė agresyvią infrastruktūros vystymo politiką, daug skolinosi iš užsienio,[36][37] dėl to tapo labai populiariu politiku pirmosios kadiencijos metu. Kita vertus, vėliau dėl to šalis susidūrė su milžinišką infliacija, dėl ko antrosios kadiencijos metu prasidėjo socialiniai neramumai.[38][39] Į tai reaguodamas Markosas prieš pat savo kadencijos pabaigą, 1972 m. rugsėjo 23 dieną, Filipinuose paskelbė karinę padėtį.[40][41]. Karinės padėties įstatymas buvo ratifikuotas 1973 m., iškart po suklastoto referendumo tuo klausimu.[42] Pakoreguota šalies konstitucija, įsigaliojo žiniasklaidos cenzūra,[43] prieš politinius oponentus,[44][45] musulmonus,[46] įtariamus komunistinėmis pažiūromis,[47][48] ir paprastus piliečius naudotas smurtas ir represijos.[45]

1981 m. Markosas buvo perrinktas šalies prezidentu, tačiau jau netrukus Markoso populiarumas visuomenėje ėmė smarkiai kristi 1983 metais prasidėjus ekonominiui nuosmukiui ir po opozicijos lyderio senatoriaus Benigno Akino jaunesniojo nužudymo. Kilo visuotinis nepasitenkinimas, 1984 m. sutelkęs opoziciją tais metais vykusiuose parlamento rinkimuose. Buvo rastos finansinės sąskaitos, liudijančios apie vogtas lėšas iš valstybės biudžeto, bei Markoso nuopelnus karo metu paneigiantys dokumentai. Jausdamas didelį visuomenės sprendimą 1986 m. paskelbė apie pirmalaikius prezidento rinkimus. Nors rinkimuose vasario 7 d. 53,62%-46,1% pergalę šventė Markosas, rinkimai nebuvo laisvi, dėl ko 1986 m. įvyko revoliucija, kurios metu iš valdžios pašalintas Ferdinandas Markosas.[49] JAV prezidentas Ronaldas Reiganas per senatorių Polį Laksaltą patarė Markosui visiškai pasitraukti iš politikos (angl. cut and cut cleanly), kad būtų išvengta kraujo praliejimo galimos konfrontacijos tarp Markosui lojalių ir opozicijai lojalių pajėgų metu.[50] Markosas su šeima pabėgo į Havajus.[51] Naująja šalies vadove tapo Korason Akino, nužudytojo opozicijos lyderio našlė.[52][53][54]

Anot Filipinų „Prezidentinės komisijos gerai valdžiai komisijos“, Markosų šeima 1965–1986 metų laikotarpiu iš Filipinų centrinio banko yra pavogę 5-10 mlrd. JAV dolerių.[55][56]. Markoso žmona, Imelda Markos, kaip ir jos vyras, buvo pagarsėję labai išlaidžiu ir ekstravagantišku gyvenimo būdu.[57][58] Du jų vaikai, Imėja Markos ir Ferdinandas Markosas jaunesnysis, vis dar išlieka aktyvūs Filipinų politinėje arenoje. Markosas ir jo žmona Gineso rekordų knygoje įrašyti už stambiausio masto vagystę iš šalies vyriausybės.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lagasca, Charlie (2011 m. balandžio 11 d). „Bongbong mum on Australian half-sister“. The Philippine Star. 
  2. „Hunt for tyrant's millions leads to former model's home“. The Sydney Morning Herald. 2004 m. liepos 24 d. 
  3. Malig, Jojo (2011 m. kovo 31 d). „Ferdinand Marcos' Aussie daughter axed from TV show“. ABS-CBN News. 
  4. David, Chaikin; Sharman, J.C. (2009). „The Marcos Kleptocracy“. Corruption and Money Laundering: A Symbiotic Relationship. Palgrave Series on Asian Governance. Niujorkas: Palgrave Macmillan. pp. 153–186. ISBN 978-0-230-61360-7. doi:10.1057/9780230622456_7. 
  5. Root, Hilton L. (2019). „Lootable Resources and Political Virtue: The Economic Governance of Lee Kuan Yew, Ferdinand Marcos, and Chiang Kai-shek Compared“. In Mendoza, Ronald U.; Beja Jr., Edsel L.; Teehankee, Julio C.; La Viña, Antonio G. M.; Villamejor-Mendoza, Maria Fe. Building Inclusive Democracies In ASEAN. Singapūras: World Scientific Publishing Co. Pte. Ltd. pp. 225–241. ISBN 978-981-3236-50-9. doi:10.1142/9789813236493_0013. 
  6. Gloster-Coates, Patricia; Quest, Linda (2005). „Kleptocracy: Curse of Development“. International Social Science Review 80 (1/2): 3–19. ISSN 0278-2308. JSTOR 41887210 – via JSTOR. 
  7. Acemoglu, Daron; Verdier, Thierry; Robinson, James A. (2004 m. gegužės 1 d). „Kleptocracy and Divide-and-Rule: A Model of Personal Rule“. Journal of the European Economic Association 2 (2–3): 162–192. ISSN 1542-4766. doi:10.1162/154247604323067916. 
  8. Roumasset, James (2008 m. spalio 27 d). „The Political Economy of Corruption: A Philippine Illustration“ (PDF). Havajų Manoa ekonomikos universitetas. 
  9. Perkins, Dwight (2021 m. sausio 1 d). „Understanding political influences on Southeast Asia's development experience“. Fulbright Review of Economics and Policy 1 (1): 4–20. ISSN 2635-0181. doi:10.1108/FREP-03-2021-0021. 
  10. Manning, Robert A. (1984). „The Philippines in Crisis“. Foreign Affairs 63 (2): 392–410. ISSN 0015-7120. JSTOR 20042190. doi:10.2307/20042190. 
  11. „Hail to the thief“. The Economist. 2016 m. lapkričio 12 d. 
  12. Roa, Ana (2014 m. rugsėjo 29 d). „Regime of Marcoses, cronies, kleptocracy“. Philippine Daily Inquirer. 
  13. Bonner, William; Bonner, Raymond (1987). Waltzing with a Dictator: The Marcoses and the Making of American Policy (anglų). Times Books. ISBN 978-0-8129-1326-2. 
  14. Fuentecilla, Jose V. (2013 m. balandžio 1 d). Fighting from a Distance: How Filipino Exiles Helped Topple a Dictator (anglų). Ilinojaus universiteto leidykla. ISBN 978-0-252-09509-2. 
  15. „Marcos: Rise and fall of a dictator“. Philippine Daily Inquirer. 2016 m. lapkričio 19 d. 
  16. Lacsamana, Leodivico Cruz (1990). Philippine History and Government (Second ed.). Phoenix Publishing House, Inc. ISBN 971-06-1894-6.  p. 189.
  17. Celoza, Albert F. (1997). Ferdinand Marcos and the Philippines: The Political Economy of Authoritarianism. Praeger Publishers. ISBN 9780275941376. 
  18. Shleifer, Andrei; Vishny, Robert W. (1993 m. rugpjūčio 1 d). „Corruption*“. The Quarterly Journal of Economics 108 (3): 599–617. ISSN 0033-5533. JSTOR 2118402. doi:10.2307/2118402. 
  19. Quah, Jon S.T. (2010). „Curbing Corruption in the Philippines: Is this an Impossible Dream“. Philippine Journal of Public Administration 54 (1–2): 1–43 – via Filipinų Dilimano universitetas. 
  20. Hodess, Robin; Inowlocki, Tania; Rodriguez, Diana; Wolfe, Toby, eds. (2004). Global Corruption Report 2004 (PDF). Sterlingas, Virdžinijos valstija, JAV: Pluto Press in association with Transparency International. pp. 13, 101. ISBN 0-7453-2231-X. 
  21. „G.R. No. 152154, July 15, 2003“. Supreme Court E-Library. Filipinų Aukščiausiasis Teismas. 
  22. Traywick, Catherine (2014 m. sausio 16 d). „Shoes, Jewels, and Monets: The Immense Ill-Gotten Wealth of Imelda Marcos“. Foreign Policy. 
  23. „The weird world of Imelda Marcos“. The Independent. 1986 m. vasario 25 d. 
  24. Laurie, Jim (1986). „Excerpt – Imelda Marcos from ABC 20/20 March 1986“. ABC News. Suarchyvuotas originalas 2021 m. gruodžio 11 d. 
  25. Conde, Carlos H. (2007 m. liepos 8 d). „Marcos family returning to the limelight in the Philippines“. The New York Times. 
  26. „Alfred McCoy, Dark Legacy: Human rights under the Marcos regime“. Ateneo de Manila Universitetas. 1999 m. rugsėjo 20 d. 
  27. Bueza, Michael (2016 m. rugpjūčio 20 d). „Marcos' World War II 'medals' explained“. Rappler. 
  28. „Marcos flees at last“. Philippine Daily Inquirer. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 29 d. 
  29. Maynigo, Benjamin. „Marcos fake medals redux (Part II)“. Asian Journal USA. Suarchyvuotas originalas 2016 m. kovo 5 d. 
  30. Bondoc, Jarius (2011 m. balandžio 28 d). „Suspicions resurface about Marcos heroism“. The Philippine Star. 
  31. Maynigo, Benjamin. „Marcos fake medals redux (Part I)“. Asian Journal USA. Suarchyvuotas originalas 2017 m. vasario 8 d. 
  32. „GDP (constant LCU) – Data“. data.worldbank.org. 
  33. „Under Marcos dictatorship unemployment worsened, prices soared, poverty persisted“. IBON Foundation (anglų). 2016 m. lapkričio 25 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 17 d. 
  34. 34,0 34,1 de Dios, Emmanuel S. (2015 m. laprkičio 16 d). „The truth about the economy under the Marcos regime“. Business World (anglų). Suarchyvuotas originalas 2020-05-06. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 17 d. 
  35. Yamsuan, Cathy (2011 m. gruodžio 12 d). „Open records of Marcos' spy agency, Enrile urges“. Philippine Daily Inquirer. 
  36. Mendoza, Ronald (2016 m. vasario 26 d). „Ferdinand Marcos' economic disaster“. Rappler. 
  37. Galang, Ping (2011 m. vasario 11 d). „The economic decline that led to Marcos' fall“. GMA News (anglų). Suarchyvuotas originalas 2018 m. gegužės 29 d. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 29 d. 
  38. Balbosa, Joven Zamoras (1992). „IMF Stabilization Program and Economic Growth: The Case of the Philippines“. Journal of Philippine Development XIX (35). 
  39. Cororaton, Cesar B. „Exchange Rate Movements in the Philippines“. DPIDS Discussion Paper Series 97-05: 3, 19. 
  40. „Declaration of Martial Law“. Official Gazette of the Republic of the Philippines. 
  41. „FM Declares Martial Law“. Official Gazette of the Republic of the Philippines. Philippines Sunday Express. 1972 m. rugsėjo 24 d. 
  42. Schirmer, Daniel B.; Shalom, Stephen Roskamm (1987). The Philippines Reader: A history of Colonialism, Neocolonialism, Dictatorship and Resistance. South End Press. p. 191. ISBN 9780896082755. 
  43. Rivett, Rohan (1973 m. kovo 13 d). „The Mark of Marcos – Part I: A deafening silence in the Philippines“. The Age. 
  44. Kushida, Kenji (2003). „The Political Economy of the Philippines Under Marcos – Property Rights in the Philippines from 1965 to 1986“ (PDF). Stanford Journal of East Asian Affairs. 
  45. 45,0 45,1 Panti, Llanesca (2018 m. spalio 16 d). „Imee done with apologizing for atrocities during Marcos regime“. GMA News (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 17 d. 
  46. „Philippine Church Leaders Fear Failure of Government-Muslim Negotiations“. UCA News (anglų). 1987 m. vasario 10 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 17 d. 
  47. Cortez, Kath M. (2019 m. rugsėjo 21 d). „Martial Law veterans recall fighting dark days of dictatorship“. Davao Today. 
  48. „Why the Late Philippine Dictator Was No Hero“. Human Rights Watch (anglų). 2016 m. lapkričio 8 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 17 d. 
  49. „From Aquino's Assassination to People's Power“. Kongreso bibliotekos federalinių tyrimų divizija. Nuoroda tikrinta 2016 m. kovo 2 d. 
  50. Hoffman, David; Cannon, Lou; Coleman, Milton; Dewar, Helen; Goshko, John M.; Oberdorfer, Don; W, George C. (1986 m. vasario 26 d). „In Crucial Call, Laxalt Told Marcos: 'Cut Cleanly'. The Washington Post. 
  51. Reaves, Joseph A. (1986 m. vasario 26 d). „Marcos Flees, Aquino Rules – Peaceful Revolt Ends In Triumph“. Chicago Tribune. 
  52. Benigno Aquino Jr. (1983 m. rugpjūčio 21 d). „The undelivered speech of Senator Benigno S. Aquino Jr. upon his return from the U.S., 1983 m. rugpjūčio 21 d“. Official Gazette of the Republic of the Philippines. 
  53. Laurie, Jim (1983 m. rugpjūčio 21 d). „Last interview with and footage of Ninoy Aquino assassination“. YouTube. Suarchyvuotas originalas 2021 m. gruodžio 11 d. Nuoroda tikrinta 2010 m. birželio 30 d. 
  54. Kashiwara, Ken (1983 m. spalio 16 d). „Aquino's Final Journey“. The New York Times. 
  55. „Hail to the thief“. The Economist. 2016 m. lapkričio 12 d. 
  56. „Chronology of the Marcos Plunder“. Asian Journal. Suarchyvuotas originalas 2015 m. spalio 23 d. Nuoroda tikrinta 2016 m. kovo 1 d. 
  57. Warde, Ibrahim (2011 m. gegužės 25 d). „From Marcos to Gaddafi: Kleptocrats, Old and New“. The World Post. 
  58. Doyo, Ma. Ceres P. (2014 m. spalio 12 d). 'Imeldific' collection of artworks (partial list)“. Philippine Daily Inquirer. 
Politinis postas


Prieš tai:
Diosdadas Makapagalis
Filipinų prezidentas
1965 m. gruodžio 30 d. – 1986 m. sausio 25 d.
Po to:
Korazon Akino
Prieš tai:
Naujas postas
Filipinų ministras pirmininkas
1978 m. birželio 12 d. – 1981 m. birželio 30 d.
Po to:
Sesaras Virata
Prieš tai:
Chuanas Ponsė Enrilė
Nacionalinės gynybos sekretorius
1971 m. rugpjūčio 28 d. – 1972 m. sausio 3 d.
Po to:
Chuanas Ponsė Enrilė
Prieš tai:
Makario Peralta
Nacionalinės gynybos sekretorius
1965 m. gruodžio 31 d. – 1967 m. sausio 20 d.
Po to:
Ernestas Mata
Prieš tai:
Eulogijus Rodrigesas
Filipinų Senato pirmininkas
1963 m. balandžio 5 d. – 1965 m. gruodžio 30 d.
Po to:
Arturas Tolentinas