Dzogčenas
Dzogčenas (tibet. རྫོགས་ཆེན་ = rdzogs chen, skr. अतियोग = IAST: atiyoga – 'didžioji tobulybė') – mokymo ir dvasinių praktikų, skirtų suvokti pirmapradę sąmonės būseną, tradicija Tibeto budizme ir bono religijoje. Dzogčenas pasižymi tuo, kad šio mokymo sekėjams netaikomi religiniai, visuomeninės padėties, lyties ar kitokie apribojimai, mat pagal dzogčeno mokymą teigiama, kad visų žmonių proto prigimtis yra viena, o išoriniai skirtumai – laikini.
Mokymas redaguoti
Dzogčeno mokymas, priešingai nei kitos budistinės doktrinos, pabrėžia ne laipsnišką tobulėjimą, o vaiskios, tobulos pirmapradės sąmonės būsenos (tibet. གཞི = gzhi) atpažinimą savyje. Teigiama, kad protas yra visa ko pagrindas, iš jo kyla viskas – tiek samsara, tiek nirvana; pati proto esmė, tikroji prigimtis, laikoma pirmapradiškai tyra, tačiau tyrą protą temdo nesuvokimo (ma rigpa) teršalai, neleidžiantys patirti to pirmapradžio tyrumo. Dėl to kyla karminių priežasčių grandinė, kančia, asmuo prisiriša prie iliuzinio pasaulio ir poelgių. Dzogčeno mokyme teigiama, kad už nuosavo proto ribų nėra jokios akinančios šviesos, galinčios atsklisti ir pažadinti. Dvasinė praktika remiasi proto budros palaikymu, proto sutelkimu į pirmapradiškai vaiskų visų reiškinių būvį. Sugebant išlaikyti suvokimą apie proto tyrumą, laikini jį temdantys teršalai išnyksta. Tuomet pasireiškia neatsiejama pirmapradės būsenos savybė – didysis pirminis vaiskumas ir, ją suvokus, ji įvaldoma kaip gyvas patyrimas. Autentiškos pirminės būklės tikrojo pažinimo patyrimas, arba tikrasis būsenos suvokimas, yra nirvana.[1]
Istorija redaguoti
Pagal Njingmos mokyklos tradiciją, dzogčeno pradininku laikomas Garab Dordžė, gyvenęs Udijanoje. Jo sekėjai Padmasambhava ir Vimalamitra, atvykę į Tibetą, pirmieji išvertę senuosius dzogčeno tekstus iš sanskrito į tibetiečių kalbą. Vėliau Njingmos mokyklos tertonai atskleidę dzogčeno mokymą per termas.
Bono tradicijos sekėjai dzogčeno mokymo pradininku laiko Tonpą Šenrabą.
Dzogčenas buvo veikiamas mahajanos sūtrų (pvz., „Lankavataros“) bei budistinės tantros mokymų apie tuštumą ir vaiskiąją šviesą.[2] Dzogčeno pavadinimas galėjęs kilti iš „Guhjagarbhatantros“, kurioje aprašomas dievybės įvaizdinimo praktikos. Kaip atskiras mokymas, dzogčenas išsigrynino ~XI a.
Nors dzogčenas yra visų pirma Njingmos mokyklos praktika, jį yra įvaldę ir dalis Kagju bei Gelug mokyklos lamų. Tiesa, konservatyvesni Gelug mokyklos atstovai į dzogčeną žiūri priešiškai.[3]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vladimir Korobov. Dzogčenas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Van Schaik; Approaching the Great Perfection: Simultaneous and Gradual Methods of Dzogchen Practice in the Longchen Nyingtig (Studies in Indian and Tibetan Buddhism), 2004, 40
- ↑ Georges Dreyfus, The Shugden Affair: Origins of a Controversy (Part I). Official website of the Office of His Holiness the 14th Dalai Lama Archyvuota kopija 2017-01-01 iš Wayback Machine projekto..