Dvareliškių dvaras

Dvareliškių dvaras buvo Senų Dvareliškių kaime.

IstorijaKeisti

Dvareliškių dvaras buvo vienas didžiausių apylinkėse. Jam priklausė daug žemės, apie 600 margų miško, buvo dideli mūriniai pastatai, degtinės bravoras. Dvarą valdė dvarponiai iš Varšuvos. Ilgą laiką dvaras priklausė Horoševičiams, kuriuos vietiniai gyventojai vadino Jaruševičiais. 1877-1915 ir 1919-1923 metasi dvare veikė vandens matavimo stotis, kuri po to, kai ritami sielių rastai sulaužė jos reperį, buvo perkelta į kitame Nemuno krante buvusius Gastilionis. Prieš I pasaulinį karą dvarą įsigijo Lietuvoje gimęs rusų pulkininkas (nuo 1917 metų generolas-majoras) Piotras Vrangelis, kuris vokiečių fronto spaudžiamas paliko Lietuvą ir kovų su Rusijos bolševikais metu 1920 metais tapo paskutiniuoju baltųjų judėjimo vadovu - Rusijos pietų ginklutojų pajėgų vyriausiuoju vadu ir valdytoju. Vykdant žemės reformą dvaras buvo išparceliuotas, jo tuometinei savininkei Entai-Nomai Ladau paliekant 80 ha su dvaro centru. Vėliau Dvareliškes įsigijo Šližiai. 1959 pastačius Kauno hidroakumiliacinę elektrinę Dvareliškių dvaro liekanos buvo užtvindytos Kauno marių.

LegendosKeisti

Apie Dvareliškių dvarą buvo pasakojamos legendos, neva ten gyvenusi nepaprasto grožio bajoro dukra. Šią legendą pasakoja Stanislovas Abromavičius dokumentinėje apysakoje apie A. Baranausko gyvenimą Rumšiškėse (skyriuje „Sveikutis“).

Buvo pasakojama, kad pas šią gražuole turėjo vesti per Nemuną pastatytas "Velnio tiltas" (pavojingai akmenuota Nemuno rėva).

Apie dvare buvusį bravorą sklido kalbos, kad jo nuomuotojas pradingo 1921 metais ir tik po poros metų buvo rastas paskendęs didelėje spirito statinėje. Girtuokliai buvo nemaloniai nustebinti sužinoję, kokią degtinę gėrė, kai kurie net prisiminė šio bravoro degtinės savotišką svogūnų kvapą.

ŠaltiniaiKeisti