Direktorių taryba

Direktorių taryba (angl. Board of Directors) – organizacijos kolegialus valdymo organas, skirtas jos veiklai kontroliuoti iš išorės.[1] Ji gali būti vadinama ir kitaip, pavyzdžiui, „patikėtinių taryba“ (angl. Board of Trustees), „valdytojų taryba“ (angl. Board of Governors).[1]

Šv. Juozapo ligoninės Čathame (Ontarijas) valdytojų taryba 1974 m.
Kvinslendo nacionalinio banko direktorių taryba (ir banko vadovas – priekyje kairėje) 1932 m. birželio 3 d.

Sudėtis redaguoti

Direktorių tarybos nariais paprastai būna tiek dirbantys organizacijoje, tiek išorinių suinteresuotų grupių atstovai.[1]

Direktorių tarybos narių, kurie nepriklauso organizacijai, galia yra ribojama to, kad jie, negalėdami savo pareigoms skirti daug laiko, yra mažai informuoti apie organizacijos padėtį, dažniausiai turėdami tik informaciją, kurią jiems pateikia organizacijos vadovybė.[1]

Funkcijos redaguoti

Henris Mintsbergas išskiria tris pagrindines galimas direktorių tarybos funkcijas, leidžiančias kontroliuoti organizaciją:[1]

  1. Organizacijos vadovo parinkimas
  2. Tiesioginė kontrolė krizės metu
  3. Organizacijos vadovybės sprendimų ir rezultatų priežiūra

Faktiškai, Mintsbergo nuomone, net aktyvios direktorių tarybos valdžia organizacijoje faktiškai pasireiškia tik organizacijos vadovo parinkimu, o jo sprendimus ji paprastai visada paremia.[1]

Mintsbergas išskiria keturias pagrindines galimas direktorių tarybos funkcijas, padedančias organizacijai:[1]

  1. Priemonė organizacijai paveikti išorinius suinteresuotus asmenis ar grupes
  2. Kontaktų užmezgimas bei lėšų gavimas
  3. Organizacijos reputacijos gerinimas
  4. Organizacijos konsultavimas

Be to, Mintsbergo nuomone, jau pati narystė direktorių taryboje kartais veikia organizacijos sprendimus: pavyzdžiui, pastebėta, kad jei bendrovės direktorių taryboje yra bankininkas, ta įmonė nuolat naudojasi būtent to banko paslaugomis.[1]

Taip pat skaityti redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Henry Mintzberg, „Power In and Around Organizations“, Prentice Hall, 1983, 67-95 psl. [1]

Nuorodos redaguoti