Danilo-Kakanjo kultūra
Danilo-Kakanjo kultūra (kroat. Danilska kultura) – viduriniojo neolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal 1952–1955 m. Rendič-Miocevičiaus ir J. Korošeco tyrinėtą Danilo, netoli Šibeniko, Kroatija, bei 1954 m. Benaco–Kakanjo, netoli Visoko, Bosnijoje, gyvenvietes.
Arealas redaguoti
Danilo-Kakanjo kultūra 4 tūkstantmetyje pr. m. e. buvo paplitusi Pietryčių Europoje, daugiausia Adrijos jūros pakrantėje. Pakeitė įspaudinės keramikos kultūrą.
Kultūra redaguoti
Žmonės prie derlingų žemės plotų arba upių terasose kūrėsi dideles gyvenvietes, kurias apjuosdavo vienu ar dviem 2–3 m gylio grioviais. Pastatus statėsi iš akmens plokščių, plokščiu stogu. Vertėsi žemdirbyste ir žvejyba. Danilo-Kakanjo kultūrai būdingi plačiaangiai indai su 4 kojelėmis. Keramika dažyta dviem spalvomis, dažniausiai derinant geltoną, raudoną ir juodą spalvas, gausiai raižyta linijomis arba puošta įspaudų ornamentu.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Gintautas Zabiela. Danilo-Kakanjo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 469 psl.