Danijos ir Islandijos unijos aktas

Danijos ir Islandijos unijos aktas (dan. Den Dansk-Islandske Unionslov, isl. Sambandslögin) – 1918 m. gruodžio 1 d. susitarimas tarp Islandijos ir Danijos, kuriame Islandija pripažinta visiškai nepriklausoma ir suverenia valstybe – Islandijos karalyste, laisvai prisijungusia prie Danijos ir sudariusia asmeninę uniją su Danijos karaliumi. Islandija įsteigė savo vėliavą, paskelbė neutralitetą ir paprašė Danijos atstovauti jos vardu užsienio reikalams ir gynybos interesams, išlaikant visišką jų kontrolę. Islandija atidarė savo pirmąją ambasadą 1920 m. Aktas turėjo būti peržiūrėtas 1940 m., o po trejų metų, jei nebūtų pasiektas susitarimas, jis galėjo būti atšauktas.

Danijos ir Islandijos karalius Kristijonas X.

Kontekstas

Nors keli žymūs islandai, pavyzdžiui, Benediktas Sveinsonas, norėjo nutraukti asmeninę sąjungą su Danijos karaliumi, islandai to rimtai nesiekė. Buvo suprantama, kad Danijos karalius nepasinaudos veto teise, kurią jam suteikė unijos aktas, o islandai manė, kad nereikia nutraukti visų ryšių su Danija, nes jie įgijo nepriklausomybę ir visiškai kontroliuoja visus valstybės reikalus.

Istorikas Gunaras Karlsonas teigia, kad Danija 1918 m. norėjo suteikti Islandijai suverenitetą dėl dviejų priežasčių. Pirma, tautų apsisprendimo teisė tapo vis svarbesnė pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Antra, Islandija įrodė, kad sugeba pati tvarkyti savo reikalus (nuo 1904 m., kai buvo įvesta vietos valdžia) ir santykius su kitomis valstybėmis (per Pirmąjį pasaulinį karą, kai Islandija buvo atskirta nuo Danijos).

Respublikos įkūrimas

1944 m. birželio 17 d. nacistinei Vokietijai okupavus Daniją, Islandijoje tebesant Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Kanados ginkluotosioms pajėgoms, buvo surengtas referendumas dėl ryšių su monarchija nutraukimo ir šalis didele balsų persvara nusprendė tapti respublika.