Džiutas
Džiutas – augalinis pluoštas, gaunamas iš vienamečių džiuto žolių (Corchorus) – ilgavaisio džiuto (Corchorus olitorius) ir tikrojo džiuto (Corchorus capsularis). Iš jų stiebų gauto pluošto (jo būna 20–25 % masės) pagamintų verpalų audžiamos pakuotės medžiagos, apmušalai, maišai, kilimai, vejamos virvės, špagatas, lynai.[1]
Džiutas yra vienas tvirčiausių augalinių pluoštų, ir antras pagal panaudojimo apimtis (po medvilnės). Pluoštas sudarytas daugiausia iš celiuliozės ir lignino.
Džiutas nuo seno augintas ir naudotas pluoštui Pietų ir Pietryčių Azijoje (ypač Bengalijoje), o XVII a. į pasaulinę apyvartą įvestas britų (karinei amunicijai, virvėms, tinklams, pramonei). XX a. pab. džiuto paklausa sumenko pradėjus plačiai gaminti sintetinius pluoštus. Pagrindiniai džiuto gamintojai pasaulyje yra Indija (ypač Asamas, Biharas ir Vakarų Bengalija) bei Bangladešas, mažiau – Kinija, Uzbekistanas, Nepalas, Pietų Sudanas, Zimbabvė.[2]
-
Džiuto virvės
-
Džiuto apdirbimas
-
Džiuto gubos
-
Džiuto verpimas
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Džiutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ FAO duomenys (2014 m.)