Džafnos karalystė

Džafnos karalystė (tamil. யாழ்ப்பாண அரசு, 1215–1619 m.), taip pat žinoma kaip Aryacakravarti karalystė, buvo senovės karalystė šiaurės Šri Lankoje, atsiradusi po Maghos įsiveržimo, kuris, spėjama, buvo iš Kalingos Indijoje.

யாழ்ப்பாண அரசு යාපනය රාජධානිය Džafnos karalystė
karalystė
1215 – 1619
Vėliava
Location of Džafnos karalystė apie 1350 m.
Sostinė	Naluras
Kalbos	tamilų kalba, sanskritas
Valdymo forma	Monarchija
Karalius
1215–1255	Ariacakravarti dinastija
1617–1619	Kankilis II
Istorija
Valiuta	Setu monetos

Raida

1250 m. karalystė tapo Pandijų dinastijai, iš pietų Indijos, duoklę mokančiu vasalu, bet žlugus Pandijų valdžiai vėl tapo nepriklausoma. Nuo XIV a. pradžios iki vidurio Džafnos karalystė buvo dominuonanti jėga saloje ir visos kitos karalystės pripažino jos valdžią. Tačiau apie 1450 m. ją nugalėjo Kote karalystė.

1467 m. Džafna išsivadavo iš Kote valdžios. Po to valdę karaliai nukreipė jėgas į ekonominio potencialo stiprinimą per biudžeto pajamų didinimą iš dramblių ir perlų eksporto bei žemės mokesčių. Karalystė buvo mažiau feodalinė nei kitos to laikotarpio Šri Lankos karalystės. Tuo metu sukurta daug Šri Lankos tamilų literatūros kūrinių, bei pasatatyta daug hinduizmo šventyklų, įskaitant akademija kalboms mokytis.

1505 m. į salą atvykus portugalams dėl karalystės strateginės padėties prie Palko sąsiaurio, jungiančio pietines sinhalai|sinhalų karalystes su pietų Indija, iškilo politinių problemų. Daugybė Džafnos karalių kovojo, bet galiausiai sudarė taiką su portugalų kolonistais. 1617 m. uzurpatorius Kankilis II pradėjo kovą su portugalais ir buvo nugalėtas, o Džafnos karalystė 1619 m. nustojo egzistuoti.

Administravimas

Mantri Manai – Ministrų patalpų, vėl naudotų portugalų ir olandų kolonistų, griuvėsiai.

Pagal ibn Batutos, keliaujančio Maroko istoriko, užrašus 1344 m. karalystė turėjo dvi sostines: Nalurą šiaurėje ir Patulamą vakaruose per perlų ieškojimo sezoną.

Karalystė, kuri užėmė Džafnos pusiasalį, buvo padalinta į įvairias provincijas sudarytas iš parų (parrus), dvarų ar didesnių teritorinių vienetų, ir urų (ur), kaimų ar mažesnių teritorinių vienetų. Džafna buvo valdoma hierarchiniu ir regioniniu principu. Piramidės virūnėje buvo karalius, kurio valdžia paveldima, jį dažniausiai pakeisdavo vyriausias sūnus. Žemiau buvo adikariai (adikaris), provincijų valdytojai. Po jų buvo mudalijarai (mudaliyars), dirbę teisėjais, įstatymų interpretuotojais ir muitininkais. Jų pareiga taip pat buvo rinkti informaciją apie tai, kas nutiko provincijoje, ir perduoti ją vyresnybei. Mokesčių rinkėjėjai (kankanis) ir sąskaitininkai (kanakkappillais) užėmė žemesnę padėtį. Jie taip pat buvo vadinami pandarapillai. Jie tvarkė įrašus ir sąskaitas.

Manijamas (Maniyam) buvo paro viršininkas. Mudalijarai buvo jam pavaldūs, o jiems paeiliui padėdavo udaijarai (udaiyars), valdę kaimą ar kelis kaimus. Jie buvo įstatymo ir tvarkos prižiūrėtojai ir padėdavo prižiūrėti žemę ar surinkti mokesčius jiems pavaldžioje teritorijoje. Kaimo vadas buvo vadinamas talaiyari, paddankaddi ar adappanar ir padėjo rinkti mokesčius bei prižiūrėjo tvarką. Be to kiekviena kasta turėjo po vadą, kuris prižiūrėjo kaip jo kasta atlieka įsipareigojimus.

Santykiai su vasalais

Vanimai buvo retai apgyvendintos sritys į pietus nuo Džafnos pusiasalio šiaurinėje-centrinėje ir rytinėje salos dalyje. Juos valdė nereikšmingi vadai, save vadinę vaniarais (vanniar). Greta Džafnos karalystės buvę vanimai vietoj mokesčių mokėjo metinę duoklę. Duoklė buvo pinigais, gūdais, medumi, drambliais, dramblio kaulu. Metiniai mokesčiai buvo įvesti dėl didelio atstumo iki Džafnos. XIV a. sinhalų karalystės vakarinėje, pietinėj ir centrinėj salos dalyje tapo Džafnos vasalais, kol Parakramabahu VI pajėgos užėmė Džafnos karalystę apie 1450 m. ir buvo okupavusios apie 17 metų. XVII a. pradžioje karalystė valdė Eksklavas|eksklavą pietų Indijoje, vadinamą Madalakota.