Atverti pagrindinį meniu
Vasalas prisiekia senjorui

Vasalu (iš keltų gwas, lot. vassus 'tarnas') ankstyvaisiais viduramžiais vadintas kilmingasis, kuris savanoriškai stodavo į kito didiko tarnybą, duodavo ištikimybės priesaiką bei atlikdavo įvairias karines ir diplomatines prievoles. Vasalas turėjo pristatyti tam tikrą skaičių karių, kad galėtų paremti savo senjorą kare. Už tai vasalas iš savo senjoro gaudavo apsaugą.

Vasalu galėjo būti ir kunigaikštis, stojęs į kito kunigaikščio tarnybą. Geras tokių santykių pavyzdys yra XII a. Anglijos ir Prancūzijos karaliai. Anglijos karalius turėjo daug valdų Prancūzijoje, tačios jos visos formaliai buvo suteiktos Prancūzijos karaliaus. Tuo būdu Anglijos karalius buvo Prancūzijos karaliaus vasalas. Būdamas Normandijos hercogu, Anžu, Bretanės ir kitų grafysčių grafu jis buvo galingiausias vasalas Prancūzijoje, tačiau visgi vasalas, taigi turėjo tarnystės Filipui II-ajam pareigą, nors kaip Anglijos karalius hierarchiškai su juo buvo lygus.

Vasalas buvo įsipareigojęs savo senjorui teikti consilium et auxilium, ištikimai padėti savo ponui patarimais ir darbais. Blogi patarimai ar nesuteikta parama galėjo baigtis bausme ar vasalinių santykių nutraukimu. Vasaliniai santykiai teoriškai buvo naudingi abiem šalims. Vasalas turėjo siuzereno apsaugą, pastarasis esant reikalui turėjo jį ginti visomis priemonėmis. Tuo tarpu senjoras galėjo remtis savo vasalų pagalba, kurie jam teikė karius ir buvo įpareigoti visaip kitaip padėti.

Panašūs santykiai egzistavo ir kituose kraštuose (Japonijoje ir kt.).