Centrinės Amerikos istorija
- Šis straipsnis nagrinėja žemyninės Centrinės Amerikos istoriją. Apie Karibų salų istoriją žiūrėkite straipsnį Karibų jūros regiono istorija
Centrinės Amerikos istorija – Centrinės Amerikos regiono, į kurį įeina dalis Meksikos, Salvadoras, Gvatemala, Belizas, Hondūras, Nikaragva, Kosta Rika, istorija.
 |
|---|
| Centrinės Amerikos istorija |
| Majai, Centroamerika, TAZ |
| Gvatemalos užkariavimas |
| Gvatemalos karalystė |
| I Meksikos Imperija (1821-23) |
| JCA Provincijos (1823-40) |
| CA Konfederacija (1842-44) |
| CA Federacija (1852) |
| Didžioji CA Respublika (1896-98) |
| CA valstybių organizacija (1951-): |
| Kosta Rika, Salvadoras, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva |
Prieš kontaktą su europiečiais
redaguotiPrieškolumbiniame laikotarpyje didelė dalis dabartinės Centrinės Amerikos buvo Mezoamerikos civilizacijos dalimi: Jukatano pusiasalis, Gvatemala, Belizas ir dalis Hondūro priklausė Majos subregionui, kur nuo I tūkst. pr. m. e. suklestėjo Majų civilizacija. Čia buvo pastatyta daugybė majų miestų, sukurta architektūros ir dailės šedevrų.
Tuo tarpu vakarinėse Centrinės Amerikos pakrantėse nuo Gvatemalos iki Kosta Rikos buvo Centroamerikos subregionas, kur nuo X a., veikiant majų ir Centrinės Meksikos kultūrai suklestėjo pipilių, lenkų, nikarao, čorotegų ir kitų indėnų tautų valstybės.
Likusioje regiono dalyje (t. y. kalnuotoje vidurinėje regiono dalyje, rytinėje pakrantėje, Panamoje) gyveno smulkios indėnų tautos, gana stipriai veikiamos muiskų kultūrinės tradicijos. Kadangi jos kontaktavo ir prekiavo tiek su Mezoamerika, tiek su Andų civilizacija, jos priskiriamos vadinamajai Amerikos tarpinei zonai. Aukštesnės civilizacijos ar politinių darinių jos nesukūrė.
Kolonijinis laikotarpis
redaguoti.svg)
Po ispanų Gvatemalos užkariavimo XVI a., didžioji Centrinės Amerikos dalis turėjo bendrą istoriją. Nuo XVI a. iki 1821 m. Centrinė Amerika priklausė Generalinei Gvatemalos sričiai, kartais vadintai Gvatemalos karalyste, kuri susidėjo iš Čiapo (dabar priklauso Meksikai, Gvatemalos (įskaitant dabartinį Belizą), Salvadoro, Hondūro, Nikaragvos ir Kosta Rikos. Oficialiai ši sritis priklausė Naujosios Ispanijos vicekaralystei ir buvo valdoma Ispanijos vicekaraliaus iš Meksiko. Tačiau valdoma buvo ne tiesiogiai vicekaraliaus ar jo padėjėjų, bet per atskirai skiriamą gubernatorių, kuris rezidavo Antigva Gvatemaloje, o vėliau - Gvatemaloje.
Per šį laikotarpį Centrinės Amerikos ūkinis ir politinis branduolys buvo vakarinės pakrantės, kur koncentravosi derlingos žemės ir didžiausi miestai. Džiunglėmis apaugusi centrinė regiono dalis laba trukdė susisiekimą su rytinėmis pakrantėmis, ir Ispanijos valdžia čia beveik nesiekė. Todėl šiose pakrantėse ilgainiui įsitvirtino britai, užvaldę daugiarases ir daugiakultūres pakrančių bendruomenes. XVII a. jie jas administravo kaip Britų Hondūrą (dab. Belizas) ir Moskitų krantą (dab. Nikaragvos rytinė pakrantė).
Nepriklausomybė
redaguoti
1821 m. rugsėjo 15 d. Centrinės Amerikos kreolų kongresas paskelbė savo nepriklausomybę nuo Ispanijos. Ši diena iki šiol daugelio Centrinės Amerikos šalių švenčiama kaip nepriklausomybės diena. Ispanijos gubernatorius Gabino Gaínza simpatizavo sukilėliams, todėl buvo nuspręsta, kad jis liks laikinuoju lyderiu iki bus suformuota nauja vyriausybė. Nepriklausomybės laikotarpis buvo trumpas, nes konservatyvūs Gvatemalos lyderiai paskatino Meksikos imperiją, vadovaujamą Agustín de Iturbide 1822 m. sausio 5 d. aneksuoti šalį. Centrinės Amerikos liberalai priešinosi tam, tačiau kariuomenė iš Meksikos, vadovaujama generolo Vicente Filisola užėmė Gvatemalos miestą ir numalšino nepasitenkinimą.
Kitais metais Meksikai tapus respublika, ji pripažino Centrinės Amerikos teisę lemti savo likimą. 1823 m. liepos 1 d. Centrinės Amerikos kongresas paskelbė visišką nepriklausomybę nuo Ispanijos, Meksikos ir kitų užsienio valstybių ir nustatė, kad valstybės forma bus respublika.
Jungtinės Centrinės Amerikos provincijos
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Jungtinės Centrinės Amerikos provincijos.
1823 m. įkurta Centrinės Amerikos valstybė. Ji buvo modeliuojama kaip federacinė respublika Jungtinių Valstijų pavyzdžiu ir oficialiai vadinosi „Jungtinės Centrinės Amerikos provincijos“. Centrinė Amerika susidėjo iš Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro, nikaragvos ir Kosta rikos federacinių vienetų. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo įkurta dar viena valstija – Los Altos su sostine Kecaltenange, kuri apėmė dabartinės Gvatemalos vakarines aukštumas ir Čiapą (dabar Meksikos dalis), bet ši valstija buvo įjungta į gvatemalą ir Meksiką XIX a. penktajame dešimtmetyje.
Centrinės Amerikos liberalai tikėjosi, kad federacinė respublika išsivystys į šiuolaikišką, demokratinę valstybę, turtinamą prekybos tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Šie siekiai matomi federacinės respublikos simboliuose: vėliava sudaryta iš baltos juostos tarp dviejų žydrų, reiškiančios žemę tarp dviejų vandenynų. Herbe yra penki kalnai (po vieną kiekvienai valstijai) tarp dviejų vandenynų su frygiška kepure (Prancūzijos revoliucijos simbolis).
Sąjunga buvo paleista per pilietinį karą, vykusį 1838-1840 m. Valstybės byrėjimas prasidėjo, kai 1838 m. lapkričio 5 d. nuo federacijos atsiskyrė Hondūras.
Bandymai vienytis
redaguotiXIX a. buvo dar kelios pastangos suvienyti Centrinę Ameriką, bet nei vienas iš šių bandymų nepavyko ilgesniam laikui. Pirmą bandymą suvienyti Centrinę Ameriką 1842 m. atliko buvęs prezidentas Francisco Morazán, tačiau buvo greitai sučiuptas ir nužudytas. Jis bandė atkurti valstybę kaip Centrinės Amerikos Konfederaciją, apimančią Salvadorą, Gvatemalą (kuri greitai pasitraukė), Hondūrą ir Nikaragvą. Susivienijimas išliko iki 1844 m.
Antra pastanga atkurti valstybę truko nuo 1852 spalio iki lapkričio, kai Salvadoras, Hondūras ir Nikaragva įkūrė Centrinės Amerikos Federaciją (Federacion de Centro America). Gvatemalos prezidentas Justo Rufino Barrios suvienyti Centrinę Ameriką XIX a. VI-ame dešimtmetyje bandė jėga, tačiau taip pat žuvo kaip ir jo pirmtakas 1842 m.
Trečia sąjunga tarp Hondūro, Nikaragvos ir Salvadoro truko nuo 1896 iki 1898 ir vadinosi Didžiąja Centrinės Amerikos Respublika (Republica Mayor de Centroamerica).
Paskutinė vienijimosi pastanga buvo tarp 1921 birželio ir 1922 m. sausio, kai Salvadoras, Gvatemala ir Hondūras įkūrė dar vieną Centrinės Amerikos Federaciją.
XX amžius
redaguotiNepasaint to, kad ilgalaikės politinės sąjungos sukurti nepavyko, Centrinės Amerikos suvienijimo idėja karts nuo karto iškyla, nors ir be didesnio atskirų valstybių lyderių entuziazmo. 1856–1857 m. regiono šalys sudarė sėkmingą karinę koaliciją, siekusią išvyti JAV nuotykių ieškotoją William Walker. Visų šalių vėliavos primena senąjį federacinį dviejų žydrų ir vienos baltos juostos motyvą. Tiesa, Kosta Rika, tradiciškai mažiausiai besidominti regionine integracija iš emsės pakeitė savo vėliavą 1848 m. – patamsino žydrą spalvą ir pridėjo dvi raudonas vidines juostas pagal prancūziškos trispalvės pavyzdį.
1960 m. gruodžio 13 d. Gvatemala, Salvadoras, Hondūras ir Nikaragva įkūrė Centrinės Amerikos Bendrąją Rinką („CACM“). Dėl savo santykinai didesnės ekonominės gerovės ir politinio stabilumo Kosta Rika nepanoro dalyvauti šioje ekonominėje sąjungoje. CACM tikslais buvo ir didesnė politinė integracija bei importą pakeičiančių prekių pramonės kūrimas. Šis projektas buvo labai sėkmingas, tačiau nutrauktas po 1969 m. „futbolo karo“ tarp Salvadoro ir Hondūro.
Nuo 1991 m. kaip grynai patariamoji institucija veikia Centrinės Amerikos parlamentas. Parlamente posėdžiauja delegatai iš buvusių federacijos narių (išskyrus Kostą Riką, kuri ne kartą atsisakė dalyvauti šiame regioniniame parlamente), taip pat Panamos ir Dominikos Respublikos.