Atverti pagrindinį meniu
VI a. Šv. Petro ikona iš Šv. Kotrynos vienuolyno Sinajuje
XIV a. rankraščio miniatiūra, vaizduojanti cerkvės griovimą imperatoriaus Konstantino V-ojo nurodymu

Bizantijos ikonoklazmas dar vadinamas ikonomachija (gr. Εἰκονομαχία – „kova dėl ikonų“) – VIIIIX a. Rytų Romos (Bizantijos) imperijoje kilusios kovos dėl ikonų garbinimo. Išskiriami du ikonomachijos laikotarpiai – pirmasis nuo 726 iki 787 m. ir antrasis nuo 814 iki 842 m. Dvi pagrindinės kovojusios pusės vadintos ikonoklastais (εἰκονολάτρες – „ikonų laužytojai“) ir ikonodulais (εἰκονόδουλοι – „ikongarbiai“) arba ikonofilais (εἰκονόφιλοι – „ikonmyliai“). Ikonomachija baigėsi ikonodulų pergale, bet pats ikonų menas gerokai reformuotas.

IV a. antroje pusėje krikščionybė pradėjo plisti po Rytų Romą, 382 m. Konstantinopolyje buvo įkurtas pirmasis krikščionių vienuolynas, o netrukus krikščionių vienuolynai išplito po visą imperiją ir įgijo daug galios. Maždaug nuo V a. apeigoms pradėtos naudoti ikonos – jos buvo artimos Fajumo portretams, paprastai atliktos enkaustikos arba temperos ant medžio lentos technika. Šioms ikonoms buvo būdingi antikinio meno bruožai – laisvas potėpis, natūralios, darnios proporcijos, juslinis veidų grožis. Ikonų kultas VIVII a. Rytų Romoje įgijo didelį mastą – atsirado ikonų bučiavimo, priežiūros, meldimosi prieš jas paprotys. Išgarsėjo ikonos stebukladarės ir acheiropoietinės („ne žmogaus rankų sukurtos“). Pasakojama legenda, kad 544 m. Edesos karalius Abgaras labai norėjęs pamatyti Kristų, bet dėl ligos negalėjęs keliauti, todėl nusiuntęs pasiuntinį, kad šis paprašytų Kristaus jo atvaizdo. Kristus pridėjęs audeklą prie savo veido, ir medžiagoje atsispaudę jo bruožai – taip sukurta pirmoji ikona. Apie daugelį ikonų Bizantijoje klostėsi panašios legendos, tikėta jų gydančia, laiminančia galia, jas laikę vienuolynai tapo svarbiais piligrimystės centrais. Vienuolynų galia ir turtas sparčiai augo, todėl pasaulietinė Konstantinopolio valdžia baiminosi prarasti savo valdžią. Be to, imperija siekė savo valdžioje išlaikyti rytines provincijas (Egiptą ir kt.), kur pradėjo plisti islamas, o jo pasekėjai priešinosi bet kokiam atvaizdų garbinimui.

Ikonų garbinimui imta prieštarauti ir teologiškai. Nors atvaizdas turįs būti tarpininku, spinduliuojančiu dieviškąją galią, tačiau vargingesniuose visuomenės sluoksniuose ikonų garbinimas netruko peraugti į tikėjimą pačios ikonos kaip daikto dieviškumą, o toks santykis buvo peikiamas kaip stabmeldystė.

Šv. Irenos cerkvė Konstantinopolyje, kur ikonų vietoje paliktas tik kryžius

Radikaliausi ikonoklastai buvo imperijos rytuose, Armėnijoje veikę paulikionai. Jie, smarkiai paveikti gnosticizmo ir manicheizmo idėjų, neigė bet kokias „kūniškas“ krikščionybės apraiškas – Bažnyčią, liturgiją, dogmas, hierarchiją, taip pat ir ikonų garbinimą. Ikonoklastai teologiškai savo poziciją grindė ištraukomis iš Biblijos, kur keliose vietose bylojama, jog Dievas yra dvasia, jog nėra matomas ir girdimas, paties Dievo prisakoma nedaryti drožinių ir paveikslų.

Ikonoklazmą pradėjo imperatorius Leonas III Isauras, apie 726–730 m. įsakęs nuimti Kristaus ikoną nuo Chalkidės vartų prie įėjimo į Didžiuosius Konstantinoplio rūmus. Jis taip pat vienašališkai uždraudė ikonų garbinimą imperijoje, dėl to patriarchas Germanas I atsistatydino. Pradėtas ikonų naikinimas ir uždenginėjimas. Tai susilaukė didelio liaudies pasipriešinimo. Tokius Leono III veiksmus pasmerkė ir Romos popiežius Grigalius III.

Leonui III mirus, naujasis imperatorius, Leono sūnus Konstantinas V palaikė ikonoklastinę politiką ir 754 m. sušaukė Hierijos susirinkimą, kuriame nedalyvavo nė vienas iš 5 pagrindinių patriarchų. Sinode pasmerktas ikonų garbinimas ir bet kokių šventųjų atvaizdavimas. Bizantijoje ikonos pradėtos konfiskuoti, uždenginėti, naikinti, relikvijos mėtytos į jūrą, imti uždarinėti vienuolynai, persekioti ikonodulai, daug vienuolių pasitraukė toliau nuo sostinės. Tačiau tuo metu iškilo Sirijoje gyvenančio Jono Damaskiečio teologija, pagrindusi ikonų garbinimą. Vėliau jo poziciją tęsė vienuoliai Teodoras Studitas, patriarchas Nikiforas ir kiti. Pagrindiniai ikonofilų argumentai buvo šie:

  • Natūralūs – Sūnus Kristus Dievo Tėvo atžvilgiu yra jo atvaizdas: visi atvaizdo parametrai sutampa su pirmavaizdžiu, išskyrus tai, kad Kristus Tėvo atžvilgiu yra gimusysis;
  • Dieviški – viso pasaulio, visos kūrinijos atvaizdas yra Dievo Tėvo mintyje;
  • Žmogiški – žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą;
  • Simboliniai – Atvaizdai yra simboliai ir alegorijos, už kurių slypi Dievas;
  • Ženkliniai
  • Didaktiniai

Pirmieji 3 argumentai yra ontologiniai, o kiti 3 – gnoseologiniai, padedantys žmogui pažinti Būtį. Nors ikonofilai pripažino, kad Dievas nepažinus ir todėl neatvaizduojamas, tačiau Kristus, kaip Dievo įsikūnijimas, yra atvaizduojamas. Toks kūno atvaizdavimas, pasak ikonofilų, patvirtinąs Dievo įsikūnijimo žmoguje faktą, kuriuo pagrįsta visa krikščionybė.

Jonas Damaskietis išskyrė šias ikonų funkcijas:

  • Anagoginė – vedanti mintį nuo kūniško stebėjimo dvasinės meditacijos link;
  • Aukštinamoji – išsaugo garbinamo archetipo pakylėtumą;
  • Charizminė – archetipo malonių teikimas per ikoną tikinčiajam;
  • Apšviečiamoji – ikona apšviečia žiūrintįjį ir skatina jį mėgdžioti;
  • Adoracinė – ikona jai rodomą pagarbą „perduoda“ savo archetipui;
  • Didaktinė-informacinė
  • Komemoracinė
  • Dekoratyvinė
  • Teikianti dvasinį pasitenkinimą
Ortodoksijos triumfas. XIV–XV a. ikona

Valdant Leonui IV-ajam ikonoklazmo politika sušvelnėjo, o jam mirus, sostas faktiškai atiteko jo žmonai Irenai, kuri sušaukė Antrąjį Nikėjos susirinkimą (787 m.). Jame, remiantis Jono Damaskiečio teologija, įteisintas ikonų garbinimas. Be to, ikonos prilygintos Biblijai, kaip regimojo ir girdimojo Dievo žodžio atspindžiai. II Nikėjos sinodas išlaikė Trulos sinodo (692 m.) nutarimą, uždraudžiantį alegorinius vaizdavimus (pvz., Kristų vaizduoti kaip avinėlį). Nustatyta, kad ikona turi būti kuo mažiau jausmiška, o atskleisti praamžį Dievo eidos. Ikona turi būti kraštutinai tikroviška, bet neatspindėti laikinų ir pasaulietiškų jausmų. Simbolikos ikonose beveik nėra, greičiau tik sutartiniai ženklai. Po susirinkimo ikonoklazmo banga nuslūgo.

Antroji ikonoklazmo banga siejama su Leono V Armėno valdymu. 815 m., po keleto karinių nesėkmių, kurias jis palaikė Dievo bausme už stabmeldystę, imperatorius paskelbė ikonoklazmą. Jis patvirtino 754 m. sinodo nutarimą ir Chalkidės vartų ikoną pakeitė kryžiumi. Vėliau valdęs Mykolas II taip pat smerkė ikonų garbinimą, tačiau šią praktiką palaimino regente tapusi Teodora. 843 m. ikonų garbinimas vėl tapo teisėtas, o nuo to laiko pasaulio stačiatikių ir Rytų katalikų bažnyčios pirmąjį Didžiojo pasninko sekmadienį švenčia kaip Ortodoksijos triumfo dieną.

Bizantijos ikonoklazmas aiškinamas kaip dviejų pasaulėvokų sankirta – būties gnoseologijai pasišventusi antikinė – helenų kultūra, nebrėžianti griežtų ribų tarp Dievo ir žmogaus, bandanti jusliškai patirti Dievą, ir Rytų kultūra (Mesopotamijos, judaizmo, manicheizmo, islamo, gnosticizmo, monofizitų tradicija), būtį suvokianti ontologiškai, pabrėžianti teologinį ir mistinį požiūrį.

LiteratūraKeisti

  • Simona Makselienė. „Vienuolystės tradicija Bizantijoje: nuo ištakų iki ikonoklazmo“, iš Rytai–Vakarai. Komparatyvistinės studijos VI, sud. Antanas Andrijauskas, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, Vilnius, 2007.