Berlyno zoologijos sodas
Berlyno zoologijos sodas – vienas didžiausių zoologijos sodų Vokietijoje ir vienas turtingiausių pasaulyje pagal gyvūnų rūšis (apie 14 000 gyvūnų, 1500 rūšių). Yra Berlyne, užima 35 ha plotą. Berlyno zoologijos sodui taip pat priklauso muziejus – akvariumas, kuriame auginamos ir eksponuojamos ne tik žuvys, bet ir ropliai, vabzdžiai, bestuburiai ir kt.
Berlyne yra ir kitas zoologijos sodas – buvusioje rytinėje Berlyno miesto dalyje įsikūręs VDR laikų zoologijos sodas Tierpark, užimantis 160 ha, – Berlyno zoologijos sodo filialas.
Berlyno zoologijos sodas pasižymi tuo, kad gyvūnams skirtos didelės teritorijos, kur jie laksto beveik laisvi, nuo lankytojų neretai atskirti tik vandens grioviu. Paukščiams ir kitiems gyvūnams įrengti aptvarai yra labai erdvūs.
Berlyno zoologijos sodas laikomas viena lankomiausių turistų vietų Berlyno mieste – 2005 m. Berlyno zoologijos sodą aplankė 2,33 mln. žmonių.[1]
Istorija redaguoti
Nuo 1841 m. Berlyno zoologijos sodas yra akcinė bendrovė.
Pirmasis Vokietijoje ir devintasis zoologijos sodas Europoje buvo atidarytas 1844 m. rugpjūčio 1 d. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo prof. Martinas Lichtenšteinas, Humbolto Universiteto Berlyne zoologas.
1869 m. zoologijos sodo direktoriumi tapo Heinrich Bodinus. 1871 m. jo iniciatyva buvo įrengtas antilopių gardas, kuris dėl savo egzotinio stiliaus iš karto pritraukė daug lankytojų. Vėliau įrengti gardai drambliams, stručiams ir kitiems gyvūnams, zoologijos sode įrengti paviljonai ir restoranai lankytojams.
1888 m. zoologijos sodui vadovauti ėmė Ludwig Heck, kurio dėka į sodą atvežta dar daugiau įvairių rūšių gyvūnų – zoologijos sodas tuo metu jau prilygo Londono zoologijos sodui.
1913 m. atidarytas muziejus – akvariumas.
Antrojo pasaulinio karo metais zoologijos sodas beveik visas buvo sugriautas. Iš 3715 gyvūnų išgyveno tik 91, iš jų du liūtai, dvi hienos, azijinio dramblio patinas, begemotas, dešimt karčiuotųjų pavianų, viena šimpanzė, vienas juodasis gandras ir vienas baltasis gandras.
1945–1956 m. zoologijos sodas buvo atstatomas, jam vadovavo Katharina Heinroth.
1956 m. vadovavimą perėmė Heinz-Georg Klös, kuris tęsė atstatymo darbus – buvo įrengti gardai beždžionėms, paviljonas įvairiems paukščiams, taip pat patalpos lokiams ir plėšriesiems gyvūnams. Tuo metu zoologijos sode taip pat pradėtos veisti retos ir nykstančios gyvūnų veislės: pavyzdžiui, juodasis raganosis ir Prževalskio arklys. Taip pat zoologijos sode buvo pastatyta gyvūnų skulptūrų bei stengiamasi atstatyti autentišką prieškarinę architektūrą (pavyzdžiui, Dramblių ir Liūtų vartus, žirafų gardą). Direktorius Heinz-Georg Klös įkūrė zoologijos mokyklą ir rūpinosi senųjų pastatų atstatymu.
Susivienijus Vakarų Vokietijai ir Rytų Vokietijai, zoologijos sodas sujungtas su Rytų Berlyne buvusiu kitu zoologijos sodu – 1954 m. įkurtu ir VDR priklausiusiu Tierpark.
Berlyno zoologijos sodo augintiniai (ypač nykstančių rūšių gyvūnų jaunikliai) dažnai gauna kokį nors vardą, o kartais netgi patenka į spaudos puslapius: didžioji panda „Bao Bao“, begemotas „Knautškė“, lokiukas „Knutas“.[2][3]
Išnašos redaguoti
- ↑ Berliner Morgenpost Archyvuota kopija 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto., 2007 m. sausio 8 d.
- ↑ „Berlyno zoologijos sode - Knuto kultas“. The Times. 2007-12-13.
- ↑ Lokiukas Knutas ieško sau poros – „Lietuvos rytas“, 2007 11 22.
Nuorodos redaguoti
- Oficiali svetainė
- Apie zoologijos sodą
- Nuotraukos iš Berlyno zoologijos sodo Archyvuota kopija 2008-07-05 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |