Avangardas (iš pranc. avant-garde 'priekinė sargyba') – žygio saugos dalis, laikinai paskirtas karinis vienetas (ar jų grupė), veikiantis pagrindinių pajėgų priešakyje. Stambaus avangardo priekyje paprastai veikia priešakinė žygio sauga.

Avangardo uždaviniai:

  • sudaryti sąlygas, kad pagrindinės pajėgos galėtų judėti reikiamu greičiu,
  • apsaugoti pagrindines pajėgas nuo netikėto priešo užpuolimo,
  • susidūrus su mažesnėmis priešo pajėgomis jas sunaikinti nesustojant
  • sutikus pranašesnes – išsiskleisti ir užimti patogią mūšiui vietovę, sukaustyti priešą ugnimi ir užtikrinti pagrindinių pajėgų organizuotą išsiskleidimą ir jų įtraukimą į mūšį.

Paprastai avangardas siunčiamas brigados (pulko) žygio metu, jeigu numatomas susitikimas su priešu, puolant ar persekiojant atsitraukiantį priešą.

Patį avangardą saugo priešakinė žygio sauga – patruliai, priešakiniai ir šoniniai būriai, priekin ir į šonus siunčiami žvalgai ir jų grupės.

Avangardą paprastai sudaro ketvirtis visos kariuomenės. Kuo stambesnės pagrindinės pajėgos, tuo toliau priekyje veikia avangardas.

Žygiuojančiai kariuomenei sustojant avangardas tampa priešakine gynybos linija.
Imant trauktis avangardas tampa ariergardu.

Avangardo vado įtaka labai didelė, kadangi jis gali įsivelti į kautynes, į kurias net nenoromis gali tekti įsijungti ir vyriausiajam pajėgų vadui. Avangardo vado neišmanymas ar apsileidimas gali tapti visų pajėgų pralaimėjimo ar bent didelių nuostolių priežastimi. Todėl avangardo vadais skiriami apdairūs, šaltakraujai, greitos orientacijos karininkai.

Žygiuojančios kariuomenės skirstymas į tris dalis priimtas nuo viduramžių laikų. Buvo skiriami[1]:

Be jų dar paprastai būdavo dvi šoninės žygio saugos.

Avangardo sandara

redaguoti

XV a. Burgundijos kariuomenės kaip tipiškos viduramžių kariuomenės avangardo sandara būdavo tokia[2]:

  • Lengvųjų raitelių dalinys, iš kurio nuolat išskirdavo priešakinį žvalgų padalinį
  • Pagrindinė avangardo dalis:
    • Pakankamai stambus kareivių dalinys;
    • Civiliai valdininkai ir trimitininkai, perdavinėję pranešimus ir kvietimus priešininko pilims ir miestams pasiduoti;
    • Darbininkų dalinys, vadovaujamas artilerijos meistro, kuris valydavo kelią, kad galėtų pravažiuoti pagrindinių pajėgų artilerija ir gurguolės.

Avangardo pajėgumas turėdavo atitikti žygiuojančios kariuomenės dydį ir sudėtį bei vietovės tipą. Avangardo pagrindas paprastai būdavo pėstininkai (paprastai – lengvieji). Lauko artilerija įeidavo tik į pakankamai stambius avangardus. Kavalerija būdavo labai svarbi, ypač žygiuojant atvira vietove. Kuo vietovė atviresnė, tuo avangarde reikalingesnė kavalerija.

Nuorodos

redaguoti
  1. Rogers, Clifford (2007). Soldiers Lives through History: The Middle Ages. Westport: Greenwood. p. 73. ISBN 9780313333507.
  2. Michael, Nicholas (1983). Armies of Medieval Burgundy 1364–1477. London: Osprey. pp. 22–3. ISBN 0850455189.